Spalio 13, antradienis
25 diena
Santjagas.
Mes išėjom iš albergo 6.30 val. Miške buvo aklinai tamsu, skubėjom. Reikėjo žiūrėti po kojomis, drėgnus keliukus silpnai apšvietė piligrimų žibintuvėliai. Ryto vėsa skverbėsi po rūbais ir gėrėsi į odą, nužvarbindama iš jaudulio suprakaitavusius delnus ir karščio mušamus skruostus.
Kažkurią sekundės dalį žvilgtelėjau į dangų ir kūnu nubėgo šiurpuliukai. Tiek žvaigždžių paskutinį kartą mačiau prieš 7-8 metus, stovykloje Kazlų Rūdos miškuose, kai su Radvile ir kažkokiu berniuku sukritę ant futbolo vartų tinklo stebėjom dangų.
Tačiau nebuvo kada stoviniuoti ir vėpsoti į žvaigždes; vyras grupės priekyje skubėjo, vesdamas mus per tamsų mišką, tarsi Mozė savo tautą per dykumą.
Saulė pakilo kaip tik tuomet, kai pasiekėm oro uostą. Rausvas ryto dangus, paskutiniai rūko likučiai ir kylančių lėktuvų gausmas... Taip, oro uostai, traukinių ir autobusų stotys, laivų prieplaukos - visos šios vietos turi savotišką magiją. Kelio magiją. Vieniems tai - visų kelių pradžia, kitiems - kelionės pabaiga.
Dūmų kvapas visame Monte de Gozo miestelyje. Tai vienas tų kvapų, kurie man labiausiai primena Lietuvą. Laužai. Šokantys šėšėliai draugų veiduose, naktimis prie ežero ar soduose. Degančių lapų kvapas ankstyvais rudens rytais. Mirštanti gamta...
Mano paskutinis per visą Camino bėgimas nuo kalno. Tiesiai į Santjagą. Laisvės pojūtis bėgant - neįkainojamas. Ištiesi rankas į šonus ir leidi vėjui pripildyti tavo plaučius - tikriausiai panašiai jaučiasi paukščiai, sklesdami aukštai virš kalnų. Štai, kas yra laisvė.
Ir pagaliau Santjagas - šiek tiek per didelis, šiek tiek per daug žmonių, mašinų ir triukšmo, bet vis tik miestas, į kurį ėjome 25 dienas. Ko mes tikėjomės? Ko siekėme? Kaip tai įsivaizdavome? Nebuvo nei fanfarų, nei fejerverkų, nei nušvitimo, tik skubėjimas ir susierzinimas (jie neleidžia įsinešti kuprinių į katedrą). Ir per mišias buvo sunku susikaupti, žmonės vaikščiojo pirmyn atgal, šnabždėjosi, muistėsi.
Tačiau buvo ir daug tikrumo - Lina, ašarotomis akimis, iš nuovargio užsnūdęs pagyvenęs piligrimas, atsirėmęs į akmeninę koloną, nuoširdus apkabinimas merginos, kurios net nepažįstu, linkint ramybės. Žiūrint į siūbuojančią smilkalinę ir ausyse skambant nuostabiai gražiam vienuolės balsui, kaupėsi ašaros.
Tai visko pabaiga. Kažko nepakartojamo, kažko didelio. Viskas baigėsi.
Po mišių, kai žmonės pradėjo skirstytis, tas jausmas tiesiog pritrėškė. Sukau ratus katedros viduje pro ašaras nematydama kelio. Su Lina vėl sutikom tą porelę iš Pietų Afrikos. Jie tokie nuoširdūs... Lina kalbėjo su moterimi, o aš paklausiau vyro, ar jie jau pasiėmė savo kompostelas. Taip. Paklausiau, koks tai jausmas. Labai geras. Aš susigraudinau. Tada jis apkabino mane tėviškai, patapšnojo per nugarą ir pasakė: "Viskas baigta. Mes tai padarėm. Viskas bus gerai." Tai buvo taip jautru... Vėl ašaros. Piligrimai supranta vieni kitus.
... Ir štai, mes laikome savo rankose piligrimų pažymėjimus. Įveikėm 517 km. Pergalės prieš save skonis, mūsų veiduose netelpančios šypsenos ir širdys, sprogstančios iš pasididžiavimo.
Papietavę išleidom Manfredą pas draugus ir prie katedros sutikom Brodrick. Vėl juokas. Jo komposteloj įrašyta kažkas panašaus į "Brodzilla" - žodžiu, bičas įveikė Camino kaip koks Godzilla.
Prisipirkom saldumynų (aš įkyriai reikalavau šokolado) ir iškritę ant grindinio priešais katedrą valgėm kaip maži vaikai - iš širdies ir iki pykinimo. Tą popietę mums neberūpėjo niekas - nei kaip atrodom (kaip benamiai?), nei kaip elgiamės (gulim aikštėj ant grindinio?), nei kas vyksta aplink mus (įprastas įprastų žmonių gyvenimas?). Mes buvom laimingi, savo tikslą pasiekę piligrimai. Mes tai padarėme. Mes perėjom savąjį Camino.
Vakare grįžome į albergą ir nebežinojom kur dėtis. Su Lina vaikščiojom iš kampo į kampą, nerasdamos sau vietos, ir klausinėjom viena kitos "Kas dabar? Ką veikti?" Nebereikia planuoti rytdienos, skaičiuoti kilometrų, rinktis kito miestelio, kuriame apsistosime, galvoti apie priešpiečius ar statytis žadintuvo.
Rytoj mūsų kojos nemins Camino...
Tai toks nenusakomai keistas jausmas, atrodo, žinojom, kad kažkada mūsų kelionė baigsis (tiksliai žinojom, juk nuo pradžių turėjom atgalinius bilietus), bet pabaiga užklupo netikėtai, nepasiruošus.
Kaip ir kiekvieną kartą, kai visiškai pilnai, iš visos dūšios, mėgaujiesi gyvenimu.
----------
Day 25
Santiago.
We left the albergue at 6.30 a.m. The darkness in the forest was blinding, we were rushing. We had to watch our feet, pilgrims' flashlights faintly illuminated wet paths. Morning coolness was penetrating under our clothes and skin, nipping our wet (because of excitement) palms and warm cheeks.
For a second I glanced at sky and the shiver went through my body. Last time I saw so many stars was 7-8 years ago in a summercamp, in the middle of Kazlų Rūda forests, when me, Radvile and some boy were lying on the net of a football gate, observing the sky.
However, there was no time for loitering and gawking at the stars; the men in front of group was rushing, leading us through the dark forest, like Moses led his own nation through the desert.
The sun rised at the moment we reached the airport. Softly pink morning sky, the last remains of fog and the droning of the planes going up... Yeah, airports, train and bus stations, docks - all these places have pecular magic. Magic oh the way. For ones it's the begining of all ways, for others - the end of the journey.
The smell of smoke all around the Monte de Gozo town. It's one of the smells which remind me Lithuania the most. The bonfires. The shadows dancing on my friends' faces, at nights near the lake or at the homestead. The smell of burning leaves in early Autumn mornings. Dying nature...
My last running downhill on Camino. Right to the Santiago. The feeling of freedom while running - priceless. Strech out your arms and let the wind fill your lungs up - probably the birds feel the same, hovering high above the mountains. That is freedom.
And finally Santiago - a little too big, a little too crowded, too many cars and noise, but still the city, we were going to for 25 days. What did we expect for? What did we pursued for? How did we imagine that? There were no fireworks, no fanfares, no enlightenment, just rushing and irritation (they forbid to bring the backpacks in the Cathedral). It was also difficult to focus on the Mass, people were walking back and forth, whispering, squirming.
Nevertheless, there also was so much truthfulness - teary Lina's eyes, old pilgrim who was so tired that he fell asleep leaning to the stone column, genuine hug of a girl I don't even know, wishing me peace. Watching the swinging Botafumeiro and hearing the beautiful voice of singing nun my eyes burst into tears.
This is the end of everything. Of something unique, something big. Everything came to an end.
After the Mass, when people started to disperse, that feeling just crushed me down. I was going round and round inside the Cathedral, not seeing my way through the tears. Me and Lina met that couple from South Africa again. They are so sincere... Lina was talking to the woman, and I asked the man if they already got their Compostela certificates. Yes. I asked how does it feel now. Very good. I was tearful again. Then he hugged me like father, tapped my back and said: "This is it. We did it. Everything will be fine." That was so touching. Tears again. Pilgrims understand each other.
... And finally, we are holding our pilgrimage certificates. We walked 517 km. The taste of the victory against yourself, our smiles too big for our faces, and hearts exploding with pride.
After lunch we let Manfred go to his friends and next to the Cathedral we met Brodrick. Laugh once again. On his Compostela there's written something like "Brodzilla" - in short, the guy walked the Camino like Godzilla.
We bought a lot of sweets (I was obsessively asking for chocolate), fell down on the pavement in front of the Cathedral and ate like little kids - from our hearts and to sickness. That afternoon we cared about nothing - nor how do we look (like homeless people?), nor how do we act (lying on the pavement in the middle of the square?), nor what's happening around us (usual life of usual people?). We were happy pilgrims who reached their goal. We did it. We walked our own Camino.
In the evening we came back to our albergue and we didn't know where to put ourselves. Me and Lina were walking from one corner to another, not finding the right place to be, and asking each other "What now? What to do?" There's no need to plan tomorrow day, to count kilometers, to choose the next town to stay, to think about tomorrow's lunch or to set our alarmclocks on.
Tomorrow our feet will not step on the Camino...
That is such a nondescript and strange feeling; seems like we knew that at some time our journey will end (we knew it perfectly, since the beginning we had our return tickets), but the end came unawares, we were not prepared.
The same as it comes everytime when you're truthfully, from the deepness of your soul, enjoying your life.
