Kiek prisimenu, pirmuosius
savo akinius gavau antroj klasėj. Kažkas sakė, o gal pati sugalvojau ir
patikėjau tuo, kad akis susigadinau skaitydama knygas prieblandoje, pasislėpus
po rašomuoju stalu. Nes atsikeldavau anksčiau ir skaitydavau iki kol reikėdavo
eiti į darželį. Paskui į mokyklą. Paskui per pietus, po mokyklos, prieš miegą.
Kartais apsimesdavau, kad miegu, ir toliau slapta skaitydavau.
Akiniai man buvo tik šioks toks nepatogumas
kūno kultūros pamokose ar žaidžiant lauke.
Vėliau, kai regėjimas stipriai susilpnėjo, akiniai
pradėjo rimtai varginti. Stiklų rasojimas žiemą, sniegas, lietus, akinanti
saulė. Baseine neryškiai matydavau, kur plaukiu. Prie jūros nematydavau žmonių
veidų, kartą net pradėjau knistis svetimuose daiktuose, nes neįžiūrėjau, kad
ten ne mūsų. Kažkaip visada sugebėdavau nudegti rėmelius ant smilkinių. Jei
netyčia užmigdavau prie TV, atsibusdavau šalia sulankstytų rėmelių ir akinių
nuospaudų veide.
Vėliau nusipirkau kontaktinius lęšius. Atrodė
tobulas pakaitalas. Tik atrodė. Kartais miegant lęšiai taip išdžiūdavo, kad
prilipdavo prie akių vokų. Ne kartą esu pametusi vieną lęšį, būdama kur nors
laaaabai toli nuo optikos prekių parduotuvės. Kažkada miegodama taip pritryniau
akį, kad lęšio krašteliu nusibrozdinau (arba įpjoviau, not sure) akies obuolį.
O dar tie kasmetiniai vizitai pas okulistą...
Visada ta pati istorija:
"Į kurią pusę šitas?"
"Nematau."
"Va šitas! Į kurią pusę?!"
"Tikrai nematau."
"Nu kaip tu nematai?!! Va šitas! Į kurią pusę
sakyk!"
"Atleiskit, bet aš net nematau į kurį jūs
rodot. Aš ir jus pačią nelabai matau."
Bet visa tai buvo niekis. Sugyvenama. Sako, ir šuo
kariamas pripranta.
Skaudžiausias smūgis buvo tada, kai supratau, kad
regėjimo sutrikimas užkerta kelią mano svajonėms.
Maždaug prieš metus (pagaliau!) užpildžiau prašymą
stoti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Spirgėjau kuo greičiau
pradėti tarnybą. Naktimis sapnuodavau save kariuomenėj.
Ir tada nutiko KMEK. Karinės medicinos ekspertizės
komisija. Pasirodo, mano amžiaus kariams savanoriams trumparegystės riba yra
-6. Turintys silpnesnes akis yra netinkami tarnybai. Mano regėjimas tuo metu
buvo -6 ir -7. Svajone, lik sveika.
Taip atsitiko, kad likimas mane netyčia suvedė su
sprendimu.
Šiandien buvau pas akių gydytoją. Praėjo trys mėnesiai po
lazerinės akių operacijos. Mano regėjimas dabar tobulas. Jei ne geresnis.
Už tai visada liksiu dėkinga Akių Lazerinės Chirurgijos Centrui ir
visai jų komandai. Niekada nesijaučiau taip saugiai, atsiduodama į gydytojų
rankas.
Ir ačiū, Modestai, kad paskatinai operuotis. Tai buvo istorija, kaip nuo mažens
ačkarikai brolis ir sesė vėl turi erelio akis. Šita nuotrauka tau, kad
nepamirštum, kokie gražūs buvom prieš 10 metų.
O dabar laikykis, mano
svajone, greit susitiksim rikiuotėje. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą