Mąstančiam,
reflektuojančiam žmogui labai lengva save nuvaryti į emocinę duobę. Ypač, kai
tas žmogus turi išsikėlęs sau aukštus gyvenimo tikslus.
Nes kai įsigilini, tai
viskas nėra taip gerai. Viskas vyksta per lėtai, per silpnai, per vingiuotai...
Ir tas nuolat persekiojantis jausmas, kad gyvenimas eina pro šalį. Kad nedarai
to, kam esi sutvertas. Kad niekada neįgyvendinsi savo svajonių, nes...
Nu vat
taip kažkaip susidėlioja aplinkybės, kad kitiems sekasi geriau, nei tau. Kažkaip tau tai visada sunkiau viską pasiekti, nei kitiems.
Ane?
Ir nesvarbu, kad aplinkiniai sako, kad tu kažkur
esi labai gabus, kad kažką darai tobulai, kad turi talentą. Tu to nepripažįsti,
nes nematai savęs jų akimis. Tiesą sakant, ateina laikas, kai tu išvis savęs
nebematai, matai tik tuos, kuriems einasi geriau, nei tau.
Ir tu esi toks
mažas, nieko vertas, o jie tokie DIDELI ir SVARBŪS.
Mūsų didžiausia klaida, kad save ir savo pasiekimus
esam įpratę vertinti reliatyviai. Vakar mano geriausia draugė pametėjo taiklią
mintį: jei išmoktume būti dronais, t.y. žvelgti į gyvenimą iš viršaus, pakilti
virš kasdienių smulkmenų, gyventi būtų žymiai lengviau.Kai statom save šalia
kitų, matom juos didesnius, stipresnius ir protingesnius už save. Bet jei
žiūrėtume iš viršaus, tai visi žmonės būtų vienodai maži, tik jų pasirenkami
keliai skirtųsi. Daug skruzdėlyčių, kurios užsiima skirtinga veikla. Paprasta,
ar ne?
Tam, kad išliptum iš savigailos, reikia pakeisti
tašką, iš kurio žiūri. Manęs dažnai klausia, kodėl po tekilos kyla noras šokti
ant stalo. Atsakau: nes žvelgiant iš aukščiau, viskas atrodo daug paprasčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą