Aš visada maniau, kad man geriau sekasi
rašyti naktį. Valausi dantis ir milijonas minčių. Gerų minčių, tokių, kurios
kažką priverstų susimąstyti, kažką naujo atneštų. Ir vis galvoju - užsirašysiu
rytoj ryte. Bet pabundu ir nieko neatsimenu. Ir taip kasdien...
...Kai tiki savim, bet tik iki ryto. Kai
gali pakeisti pasaulį, bet tik iki ryto. Kai VISKĄ gali, bet tik iki ryto. Ir
kodėl pasaulis priklauso tiems, kurie keliasi su saule..?
Šiandien su draugėm kalbėjom
apie ribas. Visi turi savo ribą, visame kame. Darbe, kuris gal ir mylimas, bet
galbūt ten daugiau minusų, negu pliusų. Santykiuose, kur daugiau neaiškumo,
negu jausmų. Gyvenime, kur daugiau ašarų ir burbėjimo, negu kasdienio
džiaugsmelio. Patikėkit, ateis diena, kai jūs peržengsit tą ribą. Kai
pasakysit, kad gana. Gana durnių volioti. Gana tyčiotis. Gana stumdytis. Gana
to tampymosi pirmyn atgal. Gana tos nežinomybės.
Ir jūs pasitrauksit. Ramiai, be dramų.
Išeisit nesigręžiodami atgal. Kurti savo gyvenimo. Tokio, kurio neskauda.
Tokio, kuris tikras.
Būsit jūs, tokie, kokie esat.
Nuogi prieš savo baimes.
Ir jūs jas įveiksit.
Ir ta diena bus graži, labai
graži. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą