Spalio 11, sekmadienis
23 diena
Ribadiso.
Visos mintys - apie laisvę.
Norėčiau būti paukščiu. Mano sielos gyvūnai... Laisvi, nepriklausomi, didingi. Atsiplėši nuo žemės ir kyli viršun, kol viskas po tavo sparnais pasidaro tokio mažumo, jog nebeįmanoma įžiūrėti aiškių formų.
Kiek laisvės užtenka žmogui?
Kiek reikia?
Mes - Nepriklausomybės karta - gimėme laisvoje šalyje, todėl laisvę priimam kaip savaime suprantamą dalyką, gyvenimo konstantą. Tai keista. Kiek iš mūsų susimąsto, kiek iš tikro kainavo mūsų laisvė?
Aš galiu eiti Camino. Kada noriu. Neturiu niekieno atsiklausti, niekam duoti ataskaitų, nuo nieko nepriklausau. Visiška laisvė.
Suprantu, kaip tirpsta laikas, bet jo nesugaudau. Tik kas vakarą, įlindusi į miegmaišį, šviesai jau užgęsus, bet kūnui dar nespėjus nugrimzti į miegą, suprantu, kiek kilometrų nuėjau, kiek albergų aplankiau, kiek žmonių sutikau. Šiuo metu atrodo, kad keliaujam jau kokį pusmetį - pirmosios Camino dienos liko taip toli, rodos, pusės net neprisimenu...
Bet tikiu, kad grįšus namo ir truputį pagyvenus senuoju ritmu, prisiminimai sugrįš. Akimirkomis, momentais, veidais, frazėmis.
Camino nesibaigia nei Santjage, nei Finisteroj.
Jis lieka tavyje visam gyvenimui. Primena savo pamokas, kai tau sunku. Visuomet laukia sugrįžtant.
Ne šįmet, ne kitąmet, bet kada nors aš grįšiu.
Nupūsiu dulkes nuo savo kriauklės, ištrauksiu kuprinę iš spintos ir grįšiu.
Ir kelias lauks.
----------
Day 23
Ribadiso.
All thoughts - about freedom.
I'd like to be a bird. My spirit animals... Free, independent, majestic. You get away from earth and rise up until everything under your wings becomes so small that you no longer discern any shapes.
How much freedom is enough for a human?
How much does he need?
We - Generation of Independence - were born in independent country, that's why we take freedom as matter of course, constant of life. That's strange. How many of us take thought about the real price of our independence?
I can walk Camino. When I want. I don't have to ask anyone, report anyone; I don't belong to anyone. Absolute freedom.
I realise that time flies but I'm not able to catch it. Just every evening, when I get into my sleeping bag and the lights go off, but my body doesn't sink into sleep yet, I realise how many kilometers I walked, how many albergues I visited, how many people I met. At the moment, it seems that we already travel for half of year - first days of Camino stayed so far away, I can't remember half of them...
But I believe, when I come back home and live for a while in my old rhythm, all the memories will return. In flashbacks, moments, faces, sentences.
Camino doesn't end in Santiago, nor in Finisterre.
It stays inside you for the rest of your life. Reminds its lessons when you have difficulties. Always waits for you returning.
Not this year, not the next year, but some day I will come back.
I will blow the dust off my seashell, pull my backpack out of the closet and return.
And The Way will be waiting.
23 diena
Ribadiso.Visos mintys - apie laisvę.
Norėčiau būti paukščiu. Mano sielos gyvūnai... Laisvi, nepriklausomi, didingi. Atsiplėši nuo žemės ir kyli viršun, kol viskas po tavo sparnais pasidaro tokio mažumo, jog nebeįmanoma įžiūrėti aiškių formų.
Kiek laisvės užtenka žmogui?
Kiek reikia?
Mes - Nepriklausomybės karta - gimėme laisvoje šalyje, todėl laisvę priimam kaip savaime suprantamą dalyką, gyvenimo konstantą. Tai keista. Kiek iš mūsų susimąsto, kiek iš tikro kainavo mūsų laisvė?
Aš galiu eiti Camino. Kada noriu. Neturiu niekieno atsiklausti, niekam duoti ataskaitų, nuo nieko nepriklausau. Visiška laisvė.
Suprantu, kaip tirpsta laikas, bet jo nesugaudau. Tik kas vakarą, įlindusi į miegmaišį, šviesai jau užgęsus, bet kūnui dar nespėjus nugrimzti į miegą, suprantu, kiek kilometrų nuėjau, kiek albergų aplankiau, kiek žmonių sutikau. Šiuo metu atrodo, kad keliaujam jau kokį pusmetį - pirmosios Camino dienos liko taip toli, rodos, pusės net neprisimenu...
Bet tikiu, kad grįšus namo ir truputį pagyvenus senuoju ritmu, prisiminimai sugrįš. Akimirkomis, momentais, veidais, frazėmis.
Camino nesibaigia nei Santjage, nei Finisteroj.
Jis lieka tavyje visam gyvenimui. Primena savo pamokas, kai tau sunku. Visuomet laukia sugrįžtant.
Ne šįmet, ne kitąmet, bet kada nors aš grįšiu.
Nupūsiu dulkes nuo savo kriauklės, ištrauksiu kuprinę iš spintos ir grįšiu.
Ir kelias lauks.
----------
Day 23
Ribadiso.
All thoughts - about freedom.
I'd like to be a bird. My spirit animals... Free, independent, majestic. You get away from earth and rise up until everything under your wings becomes so small that you no longer discern any shapes.
How much freedom is enough for a human?
How much does he need?
We - Generation of Independence - were born in independent country, that's why we take freedom as matter of course, constant of life. That's strange. How many of us take thought about the real price of our independence?
I can walk Camino. When I want. I don't have to ask anyone, report anyone; I don't belong to anyone. Absolute freedom.
I realise that time flies but I'm not able to catch it. Just every evening, when I get into my sleeping bag and the lights go off, but my body doesn't sink into sleep yet, I realise how many kilometers I walked, how many albergues I visited, how many people I met. At the moment, it seems that we already travel for half of year - first days of Camino stayed so far away, I can't remember half of them...But I believe, when I come back home and live for a while in my old rhythm, all the memories will return. In flashbacks, moments, faces, sentences.
Camino doesn't end in Santiago, nor in Finisterre.
It stays inside you for the rest of your life. Reminds its lessons when you have difficulties. Always waits for you returning.
Not this year, not the next year, but some day I will come back.
I will blow the dust off my seashell, pull my backpack out of the closet and return.
And The Way will be waiting.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą