Spalio 3, šeštadienis
15 diena
El Acebo. Norėčiau pasakyti, kad veikia Merfio dėsnis ("Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks"), bet iš tiesų tikiu, kad kelias bando mane pamokyti. Paskutiniu metu jaučiausi tokia stipri, tokia nepažeidžiama... Cha! Lengva būti stipriu, kai tavo kūnas sveikas.
Šiandien patyriau sukrėtimą - mano kūnas susirgo. Nuvėmiau visus kalnus, jaučiau, kaip kūnas bando persiplėšti ir žūtbūt pašalinti iš savęs tai, kas jam pasirodė netinkama. Tai buvo mano fizinio silpnumo diena.
Sakoma, negirk dienos be vakaro. Mes gyrėme. Diena tikrai buvo graži - buvom išsiilgę kalnų, aukščio, besikeičiančių vaizdų. Mėgavomės ryto grožiu su kava ir šokoladu mažame kalnų miestelyje, stebėjomės Cruz de Ferro Foncebadon sentimentalumu ir tiesiog smagiai leidom laiką.
Ir štai, vakaras grąžino mane į realybę. Apsistojome išties nuostabiame donativo alberge, su bendra vakariene ir pusryčiais. Buvo liūdna gulėti ir bandyti pasijusti geriau, kai apačioje visi kartu vakarieniavo, pažindinosi ir puikiai leido vakarą. Tai turėjo būti vienas įsimintiniausių vakarų per visą Camino, kai žmonės dalijasi nuoširdumu ir patirtimi, o aš jį praleidau lovoje.
Ko tai mane išmokė? Jei nori patirti geriausius dalykus, privalai klausyti savo kūno. Po velnių, privalai jo klausyti!
16 diena
El Acebo. Gerasis albergo hospitalierius leido mums pasilikti dar vieną naktį. Per pusryčius, stovėdama eilėje prie maisto, vos nenualpau. Kojos vis dar sunkiai laiko.
Naktį prasidėjo audra, manėm, kad nuneš visą namelį. Ryte niekas neskubėjo išeiti, laukė, kol prašvis - mes taip pat. Bet galų gale nusprendėme likti, nerizikuoti ir neforsuoti. Labai miela moteris iš Puerto Riko, kuri čia taip pat pasiliko papildomą dieną, kad padėtų hospitalieriui vertėjaudama, man pasakė: "Kelias žino, ko tau reikia. Pasitikėk juo."
Šitas albergas ir žmonės jame dar ilgam pasiliks mano atmintyje. Jie buvo tobuli. Ilgam įstrigs ir bendra vakarienė, kurioje buvo daug juoko ir šypsenų, ir visi jautėsi dėkingi.
Manau, kad po viešnagės El Acebe manyje kažkas persivertė, pradėjau kitaip vertinti Camino. Aš nebesididžiuoju savimi, savo ištverme ar fiziniu pajėgumu, kaip elgiausi pirmomis dienomis. Suvokiau, kaip sunku būti silpnu. Kai tavo protas ir širdis dega noru eiti, o kūnas atsisako.
Aš priimu Camino ir žmones jame kaip dovaną, iš kurios galiu mokytis. Semtis įkvėpimo. Išminties.
Štai, ką duoda Camino - pamokas ir galimybes pažinti pasaulį.
Prireikė laiko tam suvokti.
----------
Day 15
El Acebo. I'd like to say that Murphy's law works ("Anything that can possibly go wrong, does") but actually I believe that The Way tries to teach me. Recently I felt so strong, so invulnerable... Ha! It's easy to be strong, when your body is healthy.
Today I was shocked - my body fell ill. I threw up all the mountains; I felt my body trying to tear apart itself and desperately eliminate everything what seems wrong. It was the day of my physical weakness.
There is a saying "Do not praise the day before the evening". We praised. The day was really nice - we were missing mountains, height, changing views. We enjoyed the beauty of the morning with a cup of coffee and chocolate in a small mountain town, admired sentimentality of Cruz de Ferro Foncebadon and just had great time.
And here the evening brought us back to reality. We stayed in a really nice donative albergue with the collective dinner and breakfast. It was so sad to lie down and try to feel better when on the lower floor all pilgrims were dining together, getting to know each other and just spending the evening perfectly. It supposed to be one of the most memorable evenings through my Camino - when people are sharing sincerity and experiences - and I spent it in bed.
What did I learn from that? If you want to experience great things, you must listen to your body. God dammit, you must listen to it!
Day 16
El Acebo. The good hospitaller of albergue let us to stay one more night. During the breakfast, while standing in the queue to food, I almost passed out. Still difficult to stay on my feet.
At night the storm started, we were thinking that it going to tear the house down. There was no rush in the morning, everybody waited for the sky to be lighter - we also. But in the end we decided to stay, not to risk and not to force ourselves. The very nice woman from Puerto Rico, which also stayed for an extra day here to help hospitaller as a translator, told me: "The Way knows what you need. Trust it."
This albergue and the people inside will stay in my memory for a very long time. They were perfect. Also, for a long time I'll remember the dinner, during which there were a lot of laugh and smiles, and everybody felt thankful.
To my mind, after staying in El Acebo I reached some kind of breakpoint, started to appreciate Camino differently. I am not proud of myself, my stamina or physical capacity anymore, as I was on the first days of my journey. I understood how hard is to be weak. When your mind and heart are burning with desire to keep walking but your body surrenders.
I take Camino and people in it as a gift I can learn from. I can get inspiration from. Wisdom.
That's what Camino gives - lessons and opportunities to perceive the World.
It took some time to understand that.
15 diena
El Acebo. Norėčiau pasakyti, kad veikia Merfio dėsnis ("Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks"), bet iš tiesų tikiu, kad kelias bando mane pamokyti. Paskutiniu metu jaučiausi tokia stipri, tokia nepažeidžiama... Cha! Lengva būti stipriu, kai tavo kūnas sveikas.Šiandien patyriau sukrėtimą - mano kūnas susirgo. Nuvėmiau visus kalnus, jaučiau, kaip kūnas bando persiplėšti ir žūtbūt pašalinti iš savęs tai, kas jam pasirodė netinkama. Tai buvo mano fizinio silpnumo diena.
Sakoma, negirk dienos be vakaro. Mes gyrėme. Diena tikrai buvo graži - buvom išsiilgę kalnų, aukščio, besikeičiančių vaizdų. Mėgavomės ryto grožiu su kava ir šokoladu mažame kalnų miestelyje, stebėjomės Cruz de Ferro Foncebadon sentimentalumu ir tiesiog smagiai leidom laiką.
Ir štai, vakaras grąžino mane į realybę. Apsistojome išties nuostabiame donativo alberge, su bendra vakariene ir pusryčiais. Buvo liūdna gulėti ir bandyti pasijusti geriau, kai apačioje visi kartu vakarieniavo, pažindinosi ir puikiai leido vakarą. Tai turėjo būti vienas įsimintiniausių vakarų per visą Camino, kai žmonės dalijasi nuoširdumu ir patirtimi, o aš jį praleidau lovoje.
Ko tai mane išmokė? Jei nori patirti geriausius dalykus, privalai klausyti savo kūno. Po velnių, privalai jo klausyti!
16 diena
El Acebo. Gerasis albergo hospitalierius leido mums pasilikti dar vieną naktį. Per pusryčius, stovėdama eilėje prie maisto, vos nenualpau. Kojos vis dar sunkiai laiko.
Naktį prasidėjo audra, manėm, kad nuneš visą namelį. Ryte niekas neskubėjo išeiti, laukė, kol prašvis - mes taip pat. Bet galų gale nusprendėme likti, nerizikuoti ir neforsuoti. Labai miela moteris iš Puerto Riko, kuri čia taip pat pasiliko papildomą dieną, kad padėtų hospitalieriui vertėjaudama, man pasakė: "Kelias žino, ko tau reikia. Pasitikėk juo."
Šitas albergas ir žmonės jame dar ilgam pasiliks mano atmintyje. Jie buvo tobuli. Ilgam įstrigs ir bendra vakarienė, kurioje buvo daug juoko ir šypsenų, ir visi jautėsi dėkingi.
Manau, kad po viešnagės El Acebe manyje kažkas persivertė, pradėjau kitaip vertinti Camino. Aš nebesididžiuoju savimi, savo ištverme ar fiziniu pajėgumu, kaip elgiausi pirmomis dienomis. Suvokiau, kaip sunku būti silpnu. Kai tavo protas ir širdis dega noru eiti, o kūnas atsisako.
Aš priimu Camino ir žmones jame kaip dovaną, iš kurios galiu mokytis. Semtis įkvėpimo. Išminties.
Štai, ką duoda Camino - pamokas ir galimybes pažinti pasaulį.
Prireikė laiko tam suvokti.
----------
Day 15
El Acebo. I'd like to say that Murphy's law works ("Anything that can possibly go wrong, does") but actually I believe that The Way tries to teach me. Recently I felt so strong, so invulnerable... Ha! It's easy to be strong, when your body is healthy.
Today I was shocked - my body fell ill. I threw up all the mountains; I felt my body trying to tear apart itself and desperately eliminate everything what seems wrong. It was the day of my physical weakness.
There is a saying "Do not praise the day before the evening". We praised. The day was really nice - we were missing mountains, height, changing views. We enjoyed the beauty of the morning with a cup of coffee and chocolate in a small mountain town, admired sentimentality of Cruz de Ferro Foncebadon and just had great time.
And here the evening brought us back to reality. We stayed in a really nice donative albergue with the collective dinner and breakfast. It was so sad to lie down and try to feel better when on the lower floor all pilgrims were dining together, getting to know each other and just spending the evening perfectly. It supposed to be one of the most memorable evenings through my Camino - when people are sharing sincerity and experiences - and I spent it in bed.
What did I learn from that? If you want to experience great things, you must listen to your body. God dammit, you must listen to it!
Day 16
El Acebo. The good hospitaller of albergue let us to stay one more night. During the breakfast, while standing in the queue to food, I almost passed out. Still difficult to stay on my feet.
At night the storm started, we were thinking that it going to tear the house down. There was no rush in the morning, everybody waited for the sky to be lighter - we also. But in the end we decided to stay, not to risk and not to force ourselves. The very nice woman from Puerto Rico, which also stayed for an extra day here to help hospitaller as a translator, told me: "The Way knows what you need. Trust it."
This albergue and the people inside will stay in my memory for a very long time. They were perfect. Also, for a long time I'll remember the dinner, during which there were a lot of laugh and smiles, and everybody felt thankful.
To my mind, after staying in El Acebo I reached some kind of breakpoint, started to appreciate Camino differently. I am not proud of myself, my stamina or physical capacity anymore, as I was on the first days of my journey. I understood how hard is to be weak. When your mind and heart are burning with desire to keep walking but your body surrenders.
I take Camino and people in it as a gift I can learn from. I can get inspiration from. Wisdom.
That's what Camino gives - lessons and opportunities to perceive the World.
It took some time to understand that.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą