Spalio 2, penktadienis
14 diena
Rabanal.
Rytas pasitiko nuostabiu saulėtekiu. Astorgos albergas, kuriame nakvojome, yra įsikūręs ant pačio kalvos šlaito, todėl nuo terasos atsiveria šalia esančio miestelio panorama. Nerealus grožis - bundantis miestas, lempučių jūra naktyje ir švelniai rožinė horizonto juosta, kurioje ryškiai išsiskiria didingas bažnyčios siluetas. Kažkas tobulo.
O kelyje šiandien apėmė nuojauta, kad Camino mums siunčia išbandymus orais - buvo diena, kai saulė kepino taip skaudžiai, kad norėjosi verkti, na o šiandien savo galią parodė vėjas.
Visą kelią pūtė nenormaliai stiprus šaltas vėjas, išūžė ausis, sušalom, pavargom (vėjas buvo priešpriešinis) ir psichologiškai "susidaužėm". Pasiekėm stadiją, kai kalnuotu keliu eiti lengviau nei lygiu. Velniškai skaudėjo kojas. "Šliaužėm".
Paskutinį kilometrą iki Rabanal kartojau sau: "Nesustok. Tu esi karys. Tu nejauti skausmo. Tu nežinai, kas yra silpnumas. Išjunk pojūčius. Įjunk protą. Tu esi kovotojas. Judink kojas. Skausmas - tik tavo galvoje."
Tai suveikė. Ėjau kaip užprogramuotas robotukas, bet tikslą pasiekiau. Iš tiesų - silpnumas yra tik mūsų galvose.
---------
Day 14
Rabanal.
The morning met us with the nice sunrise. The albergue of Astorga, in which we spent the night, is located on the hill slope, so you can watch the panorama of nearby town while standing on the terrace. Fantastic beauty - awakening city, the sea of city lights in the night and gently pink line of the horizont, with the brightly distinguished majestic silhouette of the church. Something perfect.
Well, today on the way I had a feeling that Camino sents us challenges of the weather - once there was a day when the sun was frying us so much that we wanted to cry, and today the wind showed us its strenght.
All way long exaggerated strong and cold wind was blowing; it dinned our ears, we freezed, got tired (the wind was blowing out in front of us) and were psychologically "beaten". We reached the stage where it's easier to walk on mountain road than the flat one. The legs ached unbearably. We were "crawling".
The last kilometer to Rabanal I was repeating to myself: "Don't stop. You are warrior. You don't feel pain. You don't know what is weakness. Turn off feelings. Turn on mind. You are fighter. Move your legs. The pain is only in your mind."
It worked. I walked as a little programmed robot but I reached my goal. Certainly, the weakness is only in our heads.
14 diena
Rabanal.
Rytas pasitiko nuostabiu saulėtekiu. Astorgos albergas, kuriame nakvojome, yra įsikūręs ant pačio kalvos šlaito, todėl nuo terasos atsiveria šalia esančio miestelio panorama. Nerealus grožis - bundantis miestas, lempučių jūra naktyje ir švelniai rožinė horizonto juosta, kurioje ryškiai išsiskiria didingas bažnyčios siluetas. Kažkas tobulo.
O kelyje šiandien apėmė nuojauta, kad Camino mums siunčia išbandymus orais - buvo diena, kai saulė kepino taip skaudžiai, kad norėjosi verkti, na o šiandien savo galią parodė vėjas.
Visą kelią pūtė nenormaliai stiprus šaltas vėjas, išūžė ausis, sušalom, pavargom (vėjas buvo priešpriešinis) ir psichologiškai "susidaužėm". Pasiekėm stadiją, kai kalnuotu keliu eiti lengviau nei lygiu. Velniškai skaudėjo kojas. "Šliaužėm".
Paskutinį kilometrą iki Rabanal kartojau sau: "Nesustok. Tu esi karys. Tu nejauti skausmo. Tu nežinai, kas yra silpnumas. Išjunk pojūčius. Įjunk protą. Tu esi kovotojas. Judink kojas. Skausmas - tik tavo galvoje."
Tai suveikė. Ėjau kaip užprogramuotas robotukas, bet tikslą pasiekiau. Iš tiesų - silpnumas yra tik mūsų galvose.
---------
Day 14
Rabanal.
The morning met us with the nice sunrise. The albergue of Astorga, in which we spent the night, is located on the hill slope, so you can watch the panorama of nearby town while standing on the terrace. Fantastic beauty - awakening city, the sea of city lights in the night and gently pink line of the horizont, with the brightly distinguished majestic silhouette of the church. Something perfect.
Well, today on the way I had a feeling that Camino sents us challenges of the weather - once there was a day when the sun was frying us so much that we wanted to cry, and today the wind showed us its strenght.
All way long exaggerated strong and cold wind was blowing; it dinned our ears, we freezed, got tired (the wind was blowing out in front of us) and were psychologically "beaten". We reached the stage where it's easier to walk on mountain road than the flat one. The legs ached unbearably. We were "crawling".
The last kilometer to Rabanal I was repeating to myself: "Don't stop. You are warrior. You don't feel pain. You don't know what is weakness. Turn off feelings. Turn on mind. You are fighter. Move your legs. The pain is only in your mind."
It worked. I walked as a little programmed robot but I reached my goal. Certainly, the weakness is only in our heads.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą