Spalio 12, pirmadienis
24 diena
O Pedrouzo.
Šiandien visą kelią ėjau viena. Verkiau. Valiau savo sielą. Mąsčiau apie savo gyvenimą - sprendimus, kuriuos priėmiau, žmones, kuriuos įsileidau, dalykus, kuriuos padariau...
Mąsčiau apie darbą, ir kaip jis pasikeitė nuo tada, kai įsidarbinau. Ir kaip dar pasikeis.
Mąsčiau apie draugus - kiek jie apie mane žino, ir kiek apie save aš jiems pasakoju. Ir kiek jiems iš tiesų įdomu.
Kartais kelyje pasaulį pamatau taip ryškiai ir aiškiai, kvapai tampa tokie gilūs, o garsai - rėžiantys ausį, kad net skauda. Tas sodrumas kažkaip žeidžia. Norėčiau mokėti tai kaip nors užfiksuoti - tai, ką jaučiu tokiais momentais.
Camino - tai gyvenimo atspindys. Mes mokomės iš visko. Atsimenu, ką sakė išprotėjusio albergo Vegoje išprotėjęs hospitalierius - "Camino is not about walking. It's about people." Kokie teisingi žodžiai!
Iš žmonių galima pasisemti tiek išminties, žinių, minčių, emocijų. Kiekvienas iš jų - vaikščiojanti knyga. Ir elgiesi su jais, kaip su knygomis: užkabino - skaitai, neužkabino - dedi atgal į lentyną. Galbūt grįši prie jos vėliau.
Rytoj būsim Santjage, liko apie 20 km. Dar nenoriu namo. Visada pritrūksta "tų kelių dienų". Nors jaučiu, kad su Camino "tos kelios dienos" - ne rodiklis.
Camino - tai patirtis, o patirties troškimas niekada nesibaigia. Dalykai, kuriuos pamatome ar išgirstame, lieka mumyse amžinai. Jie tūno kažkur giliai mūsų pasąmonėje ir išlenda į paviršių tuomet, kai jau manome, kad visai juos pamiršome.
Nuostabu, kaip veikia žmogaus protas.
----------
Day 24
O Pedrouzo.
Today I walked alone all the way. I cried. I was cleaning my soul. I was reflecting my life - decisions I made, people I let in, things I did...
I was thinking about my job and how it had changed since I started to work. And how it will change in the future.
I was thinking about my friends - how much do they know about me, and how much do I tell them. And how much do they really care.
Sometimes on the road I see the world so brightly and clearly, smells become so rich, sounds - so harsh, that it even hurts. That intensity wounds somehow. I'd like to be able to capture it somehow - everything I feel in the moments like these.
Camino is a reflection of life. We learn from everything. I remember what the crazy hospitaller of the crazy albergue in Vega told me - "Camino is not about walking. It's about people." What the right words!
It is possible to receive a lot of wisdom, knowledge, thoughts, emotions from people. Everyone of them is a walking book. And you treat them as the books: it grabbed your attention - you read it, didn't grab - you put it back on the shelf. Maybe you'll return to it later.
Tomorrow we will be in Santiago, about 20 km left. I don't want to go home yet. It's always lack of "those few days". Though I feel that with Camino "those few days" is not an index.
Camino is the experience, and the desire for experience never ends. Things we see or hear stay in us forever. They hide somewhere deep in our subconsciousness and come out to the daylight at the time we start to think that we completely forgot them.
It is marvellous how the human mind works.
24 diena
O Pedrouzo.
Šiandien visą kelią ėjau viena. Verkiau. Valiau savo sielą. Mąsčiau apie savo gyvenimą - sprendimus, kuriuos priėmiau, žmones, kuriuos įsileidau, dalykus, kuriuos padariau...
Mąsčiau apie darbą, ir kaip jis pasikeitė nuo tada, kai įsidarbinau. Ir kaip dar pasikeis.
Mąsčiau apie draugus - kiek jie apie mane žino, ir kiek apie save aš jiems pasakoju. Ir kiek jiems iš tiesų įdomu.
Kartais kelyje pasaulį pamatau taip ryškiai ir aiškiai, kvapai tampa tokie gilūs, o garsai - rėžiantys ausį, kad net skauda. Tas sodrumas kažkaip žeidžia. Norėčiau mokėti tai kaip nors užfiksuoti - tai, ką jaučiu tokiais momentais.
Camino - tai gyvenimo atspindys. Mes mokomės iš visko. Atsimenu, ką sakė išprotėjusio albergo Vegoje išprotėjęs hospitalierius - "Camino is not about walking. It's about people." Kokie teisingi žodžiai!
Iš žmonių galima pasisemti tiek išminties, žinių, minčių, emocijų. Kiekvienas iš jų - vaikščiojanti knyga. Ir elgiesi su jais, kaip su knygomis: užkabino - skaitai, neužkabino - dedi atgal į lentyną. Galbūt grįši prie jos vėliau.
Rytoj būsim Santjage, liko apie 20 km. Dar nenoriu namo. Visada pritrūksta "tų kelių dienų". Nors jaučiu, kad su Camino "tos kelios dienos" - ne rodiklis.
Camino - tai patirtis, o patirties troškimas niekada nesibaigia. Dalykai, kuriuos pamatome ar išgirstame, lieka mumyse amžinai. Jie tūno kažkur giliai mūsų pasąmonėje ir išlenda į paviršių tuomet, kai jau manome, kad visai juos pamiršome.
Nuostabu, kaip veikia žmogaus protas.
----------
Day 24
O Pedrouzo.
Today I walked alone all the way. I cried. I was cleaning my soul. I was reflecting my life - decisions I made, people I let in, things I did...
I was thinking about my job and how it had changed since I started to work. And how it will change in the future.
I was thinking about my friends - how much do they know about me, and how much do I tell them. And how much do they really care.
Sometimes on the road I see the world so brightly and clearly, smells become so rich, sounds - so harsh, that it even hurts. That intensity wounds somehow. I'd like to be able to capture it somehow - everything I feel in the moments like these.
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhtFAbrhMZEadCZTyfKX6KnFIShcY1nFvTG8KpBcH5-FRmGKfw6SEbLHRUTVcTu_Tc5TmxKVRinNoRwgtUl88TcRgYS8LaHkuNyUlJ6notrFTr4kFGVyHBskF2KUAwV_OXwCVie2EzgPxM/s400/20151012_191917.jpg)
It is possible to receive a lot of wisdom, knowledge, thoughts, emotions from people. Everyone of them is a walking book. And you treat them as the books: it grabbed your attention - you read it, didn't grab - you put it back on the shelf. Maybe you'll return to it later.
Tomorrow we will be in Santiago, about 20 km left. I don't want to go home yet. It's always lack of "those few days". Though I feel that with Camino "those few days" is not an index.
Camino is the experience, and the desire for experience never ends. Things we see or hear stay in us forever. They hide somewhere deep in our subconsciousness and come out to the daylight at the time we start to think that we completely forgot them.
It is marvellous how the human mind works.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą