Labas. Žinai, kartais galvoju, kodėl mes esam tokia nelaiminga karta. Nežinau ar pastebėjai, bet atmetus visus gyvenimo būdo motyvatorius, influencerius ir kitokius vaivorykštėmis vemiančius veikėjus, didžioji dauguma mūsų kartos žmonių jaučiasi neišpildantys kažkokių savo lūkesčių. Iš šono atrodo, kad gyvena sėkmingus gyvenimus (FB ir instagramas taip rodo) ir viskas jiems gerai, bet jei įsižiūrėsi - jų akys liūdnos.
Atsimeni tokį Mikutavičiaus gabalą “Baigėme mokyklą”? Ten tokios eilutės yra: “Kai blaivas - meluoja, kad gerai, kad laimingas, kada girtas - padekim viską ir dingstam velniop...” Ar ne taip mes kartais visi jaučiamės?
Tik neparodom. Nes liūdėti, jaustis blogai yra kažkoks TABU. Neliūdėk, nesiskųsk, nedepresuok, nebūk toks NEGATYVAS. Negadink VAIBO, neapkrauk kitų savo problemomis, eik namo su savo supista nuotaika ir ten verk. ONLY GOOD VIBES, SENIUK!
O paskui stebimės, kad pirmaujam savižudybių statistikoj. Sakai, ne mūsų problema yra kitų žmonių problemos? Sakai, gyvenimas taip juos sustiprina ir užgrūdina? Kodėl “kačialkėj” kilnodami štangas suprantam, kad visi pakelia skirtingą svorį, o va gyvenime - nesuvokiam? O tada kai kas nors iššoka iš 5 aukšto balkono ar prisiryja tablečių, mes sakome: “O dieve, kaip čia taip nutiko?! Kodėl? Jis visada šypsojosi, pasakojo anekdotus ir buvo pozityvus žmogus...”
FUCK THAT. Liūdesys yra kaip pelėsis - jei uždarysi į tamsią drėgną vietą, jis tik plėsis. Vienintelis būdas su juo kovoti - traukti į dienos šviesą ir laikyti ant saulės spindulių. Tik užvis svarbiausia suprasti, kad ta saule galim būti bet kuris iš mūsų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą