Trumpas atsisveikinimas su uniforma

Šiandien paskutinė šių metų diena. 

Ir tai oficialiai paskutinė diena, kai vilkiu uniformą.

Tačiau tai nereiškia, kad nustosiu dirbti ar siekti savo užsibrėžtų tikslų, "(...) negailėti jėgų gindama žmogaus laisves ir teises, visuomenės ir valstybės interesus". 

Tai tiesiog reiškia, kad, praėjus kiek daugiau nei 1 metams ir 8 mėnesiams, link savo tikslo nuo šiol eisiu apsiavusi ne kariškais, o kasdieniais batais. 

Todėl įveikiant kliūtis teks mažiau pasikliauti išorinėmis pagalbinėmis priemonėmis ir labiau susitelkti į vidinius pajėgumus. 

Nes silpnumas - lygiai taip kaip drąsa - ateina iš mūsų pačių minčių gilumos. 

Drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek daro.

Stiprus yra ne tas, kuris turi raumenų ar jėgos, o tas, kuris kasdien įveikia savo asmeninius iššūkius, apie kuriuos tik jis pats ir žino. Bet kurie, nesipriešinant, greitai žmogų sunaikintų.

Šiais metais supratau, kad gyvenime gali pasiekti visko. Pastangos, nuoširdumas ir įdirbis laikui bėgant atsiperka svariais rezultatais. Svarbiausia - savo energiją nukreipti teisinga linkme, tikėti tuo, ką darai, ir pasaulis (bent truputį, bent akimirkai) taps geresniu.

... Nors nuo rytojaus manęs jau nemaskuos kamufliažinė uniforma, kalbantis nereikės kiekvieno sakinio gale pridėti pagarbaus "Tamsta", nebejausiu ginklo svorio ir užplūstančio nekantrumo, ruošiantis įskaitiniams šūviams šaudykloje, o naktimis nebežadins netikėti aliarmai su raginimu tučtuojau prisistatyti į dislokacijos vietą, 

tai nėra taip svarbu, kol kraujyje įaugęs "Tėvynės labui!"

----------

"Tik tie, kurie tiki ir siekia,

pasikviečia laimę ir prie jos prisiliečia,

Tik tie, kurie ne tik ima, bet ir duoda,

apdovanojami duona...

Ir jie taip pat dalinasi.

Ir tik tie, kurie klauso kito,

būna išgirsti patys..."

(Pentagrama&Martyns)

Camino de Santiago: Day 26

Spalio 14, trečiadienis

26 diena

Finisterre.
Pasaulio pakraštys.
Vaizdai atima žadą, pakerta kojas ir verčia širdį greičiau plakti.
Finistera kažkuo panaši į Nidą - mėlynas vanduo, valtelės krante, miškai kalnapušių ir nameliai raudonais stogais.
Norėčiau šios dienos nepamiršti niekada - ji tokia graži...
Aš, Lina, Manfredas, Joschka ir Ugnė, pietaujantys indų restoranėlyje.
Laisvės ir pergalės jausmas, stovint ant skardžio prie švyturio.
Mes su Joschka, bėgantys į parduotuvę vyno.
Paskui mes visi, skubantys į paplūdimį.
Tobulai gražus dangus ir suvokimas, kad pražiopsojom saulėlydį.
Mano basos kojos šaltame vandenyne.
Besišypsanti Lina.
Manfredas, nuogas bėgantis į bangas - vienintelis tikras hipis tuščiame "Hipių paplūdimyje".
Vynas.
Juokas.
Žvaigždės.
Mudu su Joschka dviese pasilikę paplūdimy.
Paukščių takas virš mūsų galvų.
Mano pažadas jam niekada daugiau nesusidėti su subingalviais.
Sušąlusios kojos ir šokinėjantis planktonas (o vis dėlto ten buvo kažkokios krevetės...).
Ir noras, kad ši diena tęstųsi amžinai.

Gyvenime būna dienų, kurios praeina nepastebėtos, nieko nepalikdamos, kaip nepažįstami žmonės, su kuriais prasilenkiame gatvėje.
Tačiau pasitaiko dienų, kurios pasirodo kaip seniai nematytas geras draugas - apkabina tave, priverčia nusijuokti, papasakoja įdomią istoriją... Susitikimas, nors trumpas, sušildo tavo sielą, giliai įrėždamas meilės šiam draugui jausmą. Tai dienos, kai suprantame, kad mylime savo gyvenimą, kai jaučiamės esą gyvi ir truputį nemirtingi.
Tokios dienos yra tikrasis gyvenimas.

Camino yra gyvenimas.



----------

Day 26

Finisterre.
The edge of the World.
The scenery takes you breath away, weaken your legs and makes your heart beat faster.
Finisterre in a particular way is similar to Nida - clear blue water, little boats on the coast, pines forests and small houses with red roofs.
I'd like to never forget this day - it was so lovely...

Me, Lina, Manfred, Joschka and Ugnė eating in the small indian restaurant.
The feeling of freedom and victory, standing next to the lighthouse on the precipice.
Me and Joschka running to the shop for the wine.
Later, all us, rushing to the beach.
Perfectly beautiful sky and perception that we just missed the sunset.
My bare feet in the ice-cold ocean water.
Smiling Lina.
Manfred, running naked to the waves - the only true hippie in the empty "Hippie beach".
Wine.
Laugh.
Stars.
Me and Joschka left in the beach.
Milky Way above our heads.
My promise to him never again to be with assholes.
Frozen feet and jumping plankton (though it were some kind of shrimps...)
And the desire that this day would last forever.

In life, there are days which go by unnoticed, without leaving anything for you, just like unknown people we pass in the streets.
Yet there are those days which show up as a good, not seen for a long time friend - hugs you, makes you laugh, tells you an interesting story... A meeting, though short, warms your soul up, deeply incising feeling of love for that friend. These are days we understand that we love our life, we feel alive and a little bit immortal.
Days like these are the real life.

Camino is the real life.

Camino de Santiago: Day 25

Spalio 13, antradienis

25 diena

Santjagas. 
Mes išėjom iš albergo 6.30 val. Miške buvo aklinai tamsu, skubėjom. Reikėjo žiūrėti po kojomis, drėgnus keliukus silpnai apšvietė piligrimų žibintuvėliai. Ryto vėsa skverbėsi po rūbais ir gėrėsi į odą, nužvarbindama iš jaudulio suprakaitavusius delnus ir karščio mušamus skruostus.
Kažkurią sekundės dalį žvilgtelėjau į dangų ir kūnu nubėgo šiurpuliukai. Tiek žvaigždžių paskutinį kartą mačiau prieš 7-8 metus, stovykloje Kazlų Rūdos miškuose, kai su Radvile ir kažkokiu berniuku sukritę ant futbolo vartų tinklo stebėjom dangų.
Tačiau nebuvo kada stoviniuoti ir vėpsoti į žvaigždes; vyras grupės priekyje skubėjo, vesdamas mus per tamsų mišką, tarsi Mozė savo tautą per dykumą.

Saulė pakilo kaip tik tuomet, kai pasiekėm oro uostą. Rausvas ryto dangus, paskutiniai rūko likučiai ir kylančių lėktuvų gausmas... Taip, oro uostai, traukinių ir autobusų stotys, laivų prieplaukos - visos šios vietos turi savotišką magiją. Kelio magiją. Vieniems tai - visų kelių pradžia, kitiems - kelionės pabaiga.

Dūmų kvapas visame Monte de Gozo miestelyje. Tai vienas tų kvapų, kurie man labiausiai primena Lietuvą. Laužai. Šokantys šėšėliai draugų veiduose, naktimis prie ežero ar soduose. Degančių lapų kvapas ankstyvais rudens rytais. Mirštanti gamta...

Mano paskutinis per visą Camino bėgimas nuo kalno. Tiesiai į Santjagą. Laisvės pojūtis bėgant - neįkainojamas. Ištiesi rankas į šonus ir leidi vėjui pripildyti tavo plaučius - tikriausiai panašiai jaučiasi paukščiai, sklesdami aukštai virš kalnų. Štai, kas yra laisvė.

Ir pagaliau Santjagas - šiek tiek per didelis, šiek tiek per daug žmonių, mašinų ir triukšmo, bet vis tik miestas, į kurį ėjome 25 dienas. Ko mes tikėjomės? Ko siekėme? Kaip tai įsivaizdavome? Nebuvo nei fanfarų, nei fejerverkų, nei nušvitimo, tik skubėjimas ir susierzinimas (jie neleidžia įsinešti kuprinių į katedrą). Ir per mišias buvo sunku susikaupti, žmonės vaikščiojo pirmyn atgal, šnabždėjosi, muistėsi.
Tačiau buvo ir daug tikrumo - Lina, ašarotomis akimis, iš nuovargio užsnūdęs pagyvenęs piligrimas, atsirėmęs į akmeninę koloną, nuoširdus apkabinimas merginos, kurios net nepažįstu, linkint ramybės. Žiūrint į siūbuojančią smilkalinę ir ausyse skambant nuostabiai gražiam vienuolės balsui, kaupėsi ašaros.
Tai visko pabaiga. Kažko nepakartojamo, kažko didelio. Viskas baigėsi.

Po mišių, kai žmonės pradėjo skirstytis, tas jausmas tiesiog pritrėškė. Sukau ratus katedros viduje pro ašaras nematydama kelio. Su Lina vėl sutikom tą porelę iš Pietų Afrikos. Jie tokie nuoširdūs... Lina kalbėjo su moterimi, o aš paklausiau vyro, ar jie jau pasiėmė savo kompostelas. Taip. Paklausiau, koks tai jausmas. Labai geras. Aš susigraudinau. Tada jis apkabino mane tėviškai, patapšnojo per nugarą ir pasakė: "Viskas baigta. Mes tai padarėm. Viskas bus gerai." Tai buvo taip jautru... Vėl ašaros. Piligrimai supranta vieni kitus.

... Ir štai, mes laikome savo rankose piligrimų pažymėjimus. Įveikėm 517 km. Pergalės prieš save skonis, mūsų veiduose netelpančios šypsenos ir širdys, sprogstančios iš pasididžiavimo.

Papietavę išleidom Manfredą pas draugus ir prie katedros sutikom Brodrick. Vėl juokas. Jo komposteloj įrašyta kažkas panašaus į "Brodzilla" - žodžiu, bičas įveikė Camino kaip koks Godzilla.

Prisipirkom saldumynų (aš įkyriai reikalavau šokolado) ir iškritę ant grindinio priešais katedrą valgėm kaip maži vaikai - iš širdies ir iki pykinimo. Tą popietę mums neberūpėjo niekas - nei kaip atrodom (kaip benamiai?), nei kaip elgiamės (gulim aikštėj ant grindinio?), nei kas vyksta aplink mus (įprastas įprastų žmonių gyvenimas?). Mes buvom laimingi, savo tikslą pasiekę piligrimai. Mes tai padarėme. Mes perėjom savąjį Camino.

Vakare grįžome į albergą ir nebežinojom kur dėtis. Su Lina vaikščiojom iš kampo į kampą, nerasdamos sau vietos, ir klausinėjom viena kitos "Kas dabar? Ką veikti?" Nebereikia planuoti rytdienos, skaičiuoti kilometrų, rinktis kito miestelio, kuriame apsistosime, galvoti apie priešpiečius ar statytis žadintuvo.
Rytoj mūsų kojos nemins Camino...
Tai toks nenusakomai keistas jausmas, atrodo, žinojom, kad kažkada mūsų kelionė baigsis (tiksliai žinojom, juk nuo pradžių turėjom atgalinius bilietus), bet pabaiga užklupo netikėtai, nepasiruošus.
Kaip ir kiekvieną kartą, kai visiškai pilnai, iš visos dūšios, mėgaujiesi gyvenimu.

----------
Day 25

Santiago. 
We left the albergue at 6.30 a.m. The darkness in the forest was blinding, we were rushing. We had to watch our feet, pilgrims' flashlights faintly illuminated wet paths. Morning coolness was penetrating under our clothes and skin, nipping our wet (because of excitement) palms and warm cheeks.
For a second I glanced at sky and the shiver went through my body. Last time I saw so many stars was 7-8 years ago in a summercamp, in the middle of Kazlų Rūda forests, when me, Radvile and some boy were lying on the net of a football gate, observing the sky.
However, there was no time for loitering and gawking at the stars; the men in front of group was rushing, leading us through the dark forest, like Moses led his own nation through the desert.

The sun rised at the moment we reached the airport. Softly pink morning sky, the last remains of fog and the droning of the planes going up... Yeah, airports, train and bus stations, docks - all these places have pecular magic. Magic oh the way. For ones it's the begining of all ways, for others - the end of the journey.

The smell of smoke all around the Monte de Gozo town. It's one of the smells which remind me Lithuania the most. The bonfires. The shadows dancing on my friends' faces, at nights near the lake or at the homestead. The smell of burning leaves in early Autumn mornings. Dying nature...

My last running downhill on Camino. Right to the Santiago. The feeling of freedom while running - priceless. Strech out your arms and let the wind fill your lungs up - probably the birds feel the same, hovering high above the mountains. That is freedom.

And finally Santiago - a little too big, a little too crowded, too many cars and noise, but still the city, we were going to for 25 days. What did we expect for? What did we pursued for? How did we imagine that? There were no fireworks, no fanfares, no enlightenment, just rushing and irritation (they forbid to bring the backpacks in the Cathedral). It was also difficult to focus on the Mass, people were walking back and forth, whispering, squirming.
Nevertheless, there also was so much truthfulness - teary Lina's eyes, old pilgrim who was so tired that he fell asleep leaning to the stone column, genuine hug of a girl I don't even know, wishing me peace. Watching the swinging Botafumeiro and hearing the beautiful voice of singing nun my eyes burst into tears.
This is the end of everything. Of something unique, something big. Everything came to an end.

After the Mass, when people started to disperse, that feeling just crushed me down. I was going round and round inside the Cathedral, not seeing my way through the tears. Me and Lina met that couple from South Africa again. They are so sincere... Lina was talking to the woman, and I asked the man if they already got their Compostela certificates. Yes. I asked how does it feel now. Very good. I was tearful again. Then he hugged me like father, tapped my back and said: "This is it. We did it. Everything will be fine." That was so touching. Tears again. Pilgrims understand each other.

... And finally, we are holding our pilgrimage certificates. We walked 517 km. The taste of the victory against yourself, our smiles too big for our faces, and hearts exploding with pride.

After lunch we let Manfred go to his friends and next to the Cathedral we met Brodrick. Laugh once again. On his Compostela there's written something like "Brodzilla" - in short, the guy walked the Camino like Godzilla.

We bought a lot of sweets (I was obsessively asking for chocolate), fell down on the pavement in front of the Cathedral and ate like little kids - from our hearts and to sickness. That afternoon we cared about nothing - nor how do we look (like homeless people?), nor how do we act (lying on the pavement in the middle of the square?), nor what's happening around us (usual life of usual people?). We were happy pilgrims who reached their goal. We did it. We walked our own Camino.

In the evening we came back to our albergue and we didn't know where to put ourselves. Me and Lina were walking from one corner to another, not finding the right place to be, and asking each other "What now? What to do?" There's no need to plan tomorrow day, to count kilometers, to choose the next town to stay, to think about tomorrow's lunch or to set our alarmclocks on.
Tomorrow our feet will not step on the Camino...
That is such a nondescript and strange feeling; seems like we knew that at some time our journey will end (we knew it perfectly, since the beginning we had our return tickets), but the end came unawares, we were not prepared.
The same as it comes everytime when you're truthfully, from the deepness of your soul, enjoying your life.

Camino de Santiago: Day 24

Spalio 12, pirmadienis

24 diena

O Pedrouzo.
Šiandien visą kelią ėjau viena. Verkiau. Valiau savo sielą. Mąsčiau apie savo gyvenimą - sprendimus, kuriuos priėmiau, žmones, kuriuos įsileidau, dalykus, kuriuos padariau...
Mąsčiau apie darbą, ir kaip jis pasikeitė nuo tada, kai įsidarbinau. Ir kaip dar pasikeis.
Mąsčiau apie draugus - kiek jie apie mane žino, ir kiek apie save aš jiems pasakoju. Ir kiek jiems iš tiesų įdomu.

Kartais kelyje pasaulį pamatau taip ryškiai ir aiškiai, kvapai tampa tokie gilūs, o garsai - rėžiantys ausį, kad net skauda. Tas sodrumas kažkaip žeidžia. Norėčiau mokėti tai kaip nors užfiksuoti - tai, ką jaučiu tokiais momentais.

Camino - tai gyvenimo atspindys. Mes mokomės iš visko. Atsimenu, ką sakė išprotėjusio albergo Vegoje išprotėjęs hospitalierius - "Camino is not about walking. It's about people." Kokie teisingi žodžiai!
Iš žmonių galima pasisemti tiek išminties, žinių, minčių, emocijų. Kiekvienas iš jų - vaikščiojanti knyga. Ir elgiesi su jais, kaip su knygomis: užkabino - skaitai, neužkabino - dedi atgal į lentyną. Galbūt grįši prie jos vėliau.

Rytoj būsim Santjage, liko apie 20 km. Dar nenoriu namo. Visada pritrūksta "tų kelių dienų". Nors jaučiu, kad su Camino "tos kelios dienos" - ne rodiklis.
Camino - tai patirtis, o patirties troškimas niekada nesibaigia. Dalykai, kuriuos pamatome ar išgirstame, lieka mumyse amžinai. Jie tūno kažkur giliai mūsų pasąmonėje ir išlenda į paviršių tuomet, kai jau manome, kad visai juos pamiršome.
Nuostabu, kaip veikia žmogaus protas.


----------

Day 24

O Pedrouzo.
Today I walked alone all the way. I cried. I was cleaning my soul. I was reflecting my life - decisions I made, people I let in, things I did...
I was thinking about my job and how it had changed since I started to work. And how it will change in the future.
I was thinking about my friends - how much do they know about me, and how much do I tell them. And how much do they really care.

Sometimes on the road I see the world so brightly and clearly, smells become so rich, sounds - so harsh, that it even hurts. That intensity wounds somehow. I'd like to be able to capture it somehow - everything I feel in the moments like these.

Camino is a reflection of life. We learn from everything. I remember what the crazy hospitaller of the crazy albergue in Vega told me - "Camino is not about walking. It's about people." What the right words!
It is possible to receive a lot of wisdom, knowledge, thoughts, emotions from people. Everyone of them is a walking book. And you treat them as the books: it grabbed your attention - you read it, didn't grab - you put it back on the shelf. Maybe you'll return to it later.

Tomorrow we will be in Santiago, about 20 km left. I don't want to go home yet. It's always lack of "those few days". Though I feel that with Camino "those few days" is not an index.
Camino is the experience, and the desire for experience never ends. Things we see or hear stay in us forever. They hide somewhere deep in our subconsciousness and come out to the daylight at the time we start to think that we completely forgot them.
It is marvellous how the human mind works.

Camino de Santiago: Day 23

Spalio 11, sekmadienis

23 diena

Ribadiso.
Visos mintys - apie laisvę.
Norėčiau būti paukščiu. Mano sielos gyvūnai... Laisvi, nepriklausomi, didingi. Atsiplėši nuo žemės ir kyli viršun, kol viskas po tavo sparnais pasidaro tokio mažumo, jog nebeįmanoma įžiūrėti aiškių formų.
Kiek laisvės užtenka žmogui?
Kiek reikia?
Mes - Nepriklausomybės karta - gimėme laisvoje šalyje, todėl laisvę priimam kaip savaime suprantamą dalyką, gyvenimo konstantą. Tai keista. Kiek iš mūsų susimąsto, kiek iš tikro kainavo mūsų laisvė?
Aš galiu eiti Camino. Kada noriu. Neturiu niekieno atsiklausti, niekam duoti ataskaitų, nuo nieko nepriklausau. Visiška laisvė.

Suprantu, kaip tirpsta laikas, bet jo nesugaudau. Tik kas vakarą, įlindusi į miegmaišį, šviesai jau užgęsus, bet kūnui dar nespėjus nugrimzti į miegą, suprantu, kiek kilometrų nuėjau, kiek albergų aplankiau, kiek žmonių sutikau. Šiuo metu atrodo, kad keliaujam jau kokį pusmetį - pirmosios Camino dienos liko taip toli, rodos, pusės net neprisimenu...
Bet tikiu, kad grįšus namo ir truputį pagyvenus senuoju ritmu, prisiminimai sugrįš. Akimirkomis, momentais, veidais, frazėmis.
Camino nesibaigia nei Santjage, nei Finisteroj.
Jis lieka tavyje visam gyvenimui. Primena savo pamokas, kai tau sunku. Visuomet laukia sugrįžtant.
Ne šįmet, ne kitąmet, bet kada nors aš grįšiu.
Nupūsiu dulkes nuo savo kriauklės, ištrauksiu kuprinę iš spintos ir grįšiu.
Ir kelias lauks.

----------

Day 23

Ribadiso.
All thoughts - about freedom.
I'd like to be a bird. My spirit animals... Free, independent, majestic. You get away from earth and rise up until everything under your wings becomes so small that you no longer discern any shapes.
How much freedom is enough for a human?
How much does he need?
We - Generation of Independence - were born in independent country, that's why we take freedom as matter of course, constant of life. That's strange. How many of us take thought about the real price of our independence?
I can walk Camino. When I want. I don't have to ask anyone, report anyone; I don't belong to anyone. Absolute freedom.

I realise that time flies but I'm not able to catch it. Just every evening, when I get into my sleeping bag and the lights go off, but my body doesn't sink into sleep yet, I realise how many kilometers I walked, how many albergues I visited, how many people I met. At the moment, it seems that we already travel for half of year - first days of Camino stayed so far away, I can't remember half of them...
But I believe, when I come back home and live for a while in my old rhythm, all the memories will return. In flashbacks, moments, faces, sentences.

Camino doesn't end in Santiago, nor in Finisterre.
It stays inside you for the rest of your life. Reminds its lessons when you have difficulties. Always waits for you returning.
Not this year, not the next year, but some day I will come back.
I will blow the dust off my seashell, pull my backpack out of the closet and return.
And The Way will be waiting.

Camino de Santiago: Day 22

Spalio 10, šeštadienis

22 diena

Palas del Rei.
Liko trys dienos ir mes būsim Santjage. Laikas tirpsta.
Kaip ir baigiantis bet kuriam nuostabiam dalykui, kuris niekada nepasikartos, apima tam tikras liūdesys, sumišęs su gailesčiu. Tačiau tuo pačiu po truputį mano sielą užvaldo ramybė.
Permąstau visas pamokas, kurias man davė Camino, prisimenu visus žmones, kuriuos sutikau, ir kurie man paliko įspūdį.
Kas yra tikras piligrimas..?
Dvidešimt dvi dienas ėjau treniruodama savo kūną ir protą, charakterį ir sielą, siekdama tarp šių keturių harmonijos ir konsolidacijos.
Manau, kad tai nesibaigs su šia kelione.
Kriauklė ir flashback'ai iš Camino visuomet primins piligrimo gyvenimą: skaudantį kūną, pūsles ant kojų, kuprinės svorį, nuo prakaito šlapią nugarą, knarkiančius bendražygius, lazdų kaukšėjimą į akmenis ar žemę, šypsenas, "Buen Camino!", štampų daugėjimą piligrimo pase, tuščias bažnyčias, ryškius saulėtekius, kalnus, apsuptus rūko jūra, miegą dviaukštėje lovoje, netikėtai gilius pokalbius su nepažįstamaisiais, džiaugsmą vėl sutikus seniai matytą pakeleivį... Tūkstančiai mažų paprastų dalykų, telpančių žodyje "Camino".
Geltona rodyklė niekuomet nebebus tik rodyklė. Štai, ko pasiilgsiu - rodyklių, kurios nukreipia tave teisingu keliu.
Gyvenime nėra rodyklių, turi pasikliauti savo nuojauta.
Tikiuosi (noriu tikėti), kad Kelias išugdė mumyse gerą nuojautą renkantis teisingą kryptį.
Telieka ja pasikliauti.

----------

Day 22

Palas del Rei.
Three days left until we reach Santiago. Time flies.
When something extraordinary is going to an end, there comes a certain kind of sadness mixed with compassion. However, step by step my soul fills up with peace.
I rethink about all the lessons Camino gave me, remember all the persons I met and the ones who left marks in my memory.
What is the true pilgrim..?
For twenty-two days I walked training my body and mind, character and soul, craving for the harmony and consolidation among these four.
To my mind, it's not going to end with this journey.
The seashell and flashbacks of Camino will always remind the life of pilgrim: aching body, blisters on foot, the weight of backpack, because of sweat wet back, snoring associates, the sound of sticks tapping to the stones or ground, smiles, "Buen Camino!", more and more stamps in pilgrim's credencial, empty churches, vivid sunrises, drawning in the sea of fog mountains, sleeping on the bunk bed, surprisingly deep conversations with strangers, happiness, which comes with meeting for a long time not seen fellow... Thousands small simple things, fitting in the word "Camino".
The yellow arrow will no longer be just an arrow. That's what I'm going to miss - arrows, which direct you to the right path.
In life, there are no arrows, you must trust your intuition.
I believe (I'd like to believe) that The Way helped us to develop our intuition for choosing the right direction.
All you have to do is trust it.

Camino de Santiago: Days 15 and 16

Spalio 3, šeštadienis

15 diena

El Acebo. Norėčiau pasakyti, kad veikia Merfio dėsnis ("Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks"), bet iš tiesų tikiu, kad kelias bando mane pamokyti. Paskutiniu metu jaučiausi tokia stipri, tokia nepažeidžiama... Cha! Lengva būti stipriu, kai tavo kūnas sveikas.
Šiandien patyriau sukrėtimą - mano kūnas susirgo. Nuvėmiau visus kalnus, jaučiau, kaip kūnas bando persiplėšti ir žūtbūt pašalinti iš savęs tai, kas jam pasirodė netinkama. Tai buvo mano fizinio silpnumo diena.
Sakoma, negirk dienos be vakaro. Mes gyrėme. Diena tikrai buvo graži - buvom išsiilgę kalnų, aukščio, besikeičiančių vaizdų. Mėgavomės ryto grožiu su kava ir šokoladu mažame kalnų miestelyje, stebėjomės Cruz de Ferro Foncebadon sentimentalumu ir tiesiog smagiai leidom laiką.
Ir štai, vakaras grąžino mane į realybę. Apsistojome išties nuostabiame donativo alberge, su bendra vakariene ir pusryčiais. Buvo liūdna gulėti ir bandyti pasijusti geriau, kai apačioje visi kartu vakarieniavo, pažindinosi ir puikiai leido vakarą. Tai turėjo būti vienas įsimintiniausių vakarų per visą Camino, kai žmonės dalijasi nuoširdumu ir patirtimi, o aš jį praleidau lovoje.
Ko tai mane išmokė? Jei nori patirti geriausius dalykus, privalai klausyti savo kūno. Po velnių, privalai jo klausyti!

16 diena

El Acebo. Gerasis albergo hospitalierius leido mums pasilikti dar vieną naktį. Per pusryčius, stovėdama eilėje prie maisto, vos nenualpau. Kojos vis dar sunkiai laiko.
Naktį prasidėjo audra, manėm, kad nuneš visą namelį. Ryte niekas neskubėjo išeiti, laukė, kol prašvis - mes taip pat. Bet galų gale nusprendėme likti, nerizikuoti ir neforsuoti. Labai miela moteris iš Puerto Riko, kuri čia taip pat pasiliko papildomą dieną, kad padėtų hospitalieriui vertėjaudama, man pasakė: "Kelias žino, ko tau reikia. Pasitikėk juo."
Šitas albergas ir žmonės jame dar ilgam pasiliks mano atmintyje. Jie buvo tobuli. Ilgam įstrigs ir bendra vakarienė, kurioje buvo daug juoko ir šypsenų, ir visi jautėsi dėkingi.
Manau, kad po viešnagės El Acebe manyje kažkas persivertė, pradėjau kitaip vertinti Camino. Aš nebesididžiuoju savimi, savo ištverme ar fiziniu pajėgumu, kaip elgiausi pirmomis dienomis. Suvokiau, kaip sunku būti silpnu. Kai tavo protas ir širdis dega noru eiti, o kūnas atsisako.
Aš priimu Camino ir žmones jame kaip dovaną, iš kurios galiu mokytis. Semtis įkvėpimo. Išminties.
Štai, ką duoda Camino - pamokas ir galimybes pažinti pasaulį.
Prireikė laiko tam suvokti.



----------

Day 15

El Acebo. I'd like to say that Murphy's law works ("Anything that can possibly go wrong, does") but actually I believe that The Way tries to teach me. Recently I felt so strong, so invulnerable... Ha! It's easy to be strong, when your body is healthy.
Today I was shocked - my body fell ill. I threw up all the mountains; I felt my body trying to tear apart itself and desperately eliminate everything what seems wrong. It was the day of my physical weakness.
There is a saying "Do not praise the day before the evening". We praised. The day was really nice - we were missing mountains, height, changing views. We enjoyed the beauty of the morning with a cup of coffee and chocolate in a small mountain town, admired sentimentality of Cruz de Ferro Foncebadon and just had great time.
And here the evening brought us back to reality. We stayed in a really nice donative albergue with the collective dinner and breakfast. It was so sad to lie down and try to feel better when on the lower floor all pilgrims were dining together, getting to know each other and just spending the evening perfectly. It supposed to be one of the most memorable evenings through my Camino - when people are sharing sincerity and experiences - and I spent it in bed.
What did I learn from that? If you want to experience great things, you must listen to your body. God dammit, you must listen to it!


Day 16

El Acebo. The good hospitaller of albergue let us to stay one more night. During the breakfast, while standing in the queue to food, I almost passed out. Still difficult to stay on my feet.
At night the storm started, we were thinking that it going to tear the house down. There was no rush in the morning, everybody waited for the sky to be lighter - we also. But in the end we decided to stay, not to risk and not to force ourselves. The very nice woman from Puerto Rico, which also stayed for an extra day here to help hospitaller as a translator, told me: "The Way knows what you need. Trust it."

This albergue and the people inside will stay in my memory for a very long time. They were perfect. Also, for a long time I'll remember the dinner, during which there were a lot of laugh and smiles, and everybody felt thankful.
To my mind, after staying in El Acebo I reached some kind of breakpoint, started to appreciate Camino differently. I am not proud of myself, my stamina or physical capacity anymore, as I was on the first days of my journey. I understood how hard is to be weak. When your mind and heart are burning with desire to keep walking but your body surrenders.
I take Camino and people in it as a gift I can learn from. I can get inspiration from. Wisdom.
That's what Camino gives - lessons and opportunities to perceive the World.
It took some time to understand that.

Camino de Santiago: Day 14

Spalio 2, penktadienis

14 diena

Rabanal.
Rytas pasitiko nuostabiu saulėtekiu. Astorgos albergas, kuriame nakvojome, yra įsikūręs ant pačio kalvos šlaito, todėl nuo terasos atsiveria šalia esančio miestelio panorama. Nerealus grožis - bundantis miestas, lempučių jūra naktyje ir švelniai rožinė horizonto juosta, kurioje ryškiai išsiskiria didingas bažnyčios siluetas. Kažkas tobulo.
O kelyje šiandien apėmė nuojauta, kad Camino mums siunčia išbandymus orais - buvo diena, kai saulė kepino taip skaudžiai, kad norėjosi verkti, na o šiandien savo galią parodė vėjas.
Visą kelią pūtė nenormaliai stiprus šaltas vėjas, išūžė ausis, sušalom, pavargom (vėjas buvo priešpriešinis) ir psichologiškai "susidaužėm". Pasiekėm stadiją, kai kalnuotu keliu eiti lengviau nei lygiu. Velniškai skaudėjo kojas. "Šliaužėm".
Paskutinį kilometrą iki Rabanal kartojau sau: "Nesustok. Tu esi karys. Tu nejauti skausmo. Tu nežinai, kas yra silpnumas. Išjunk pojūčius. Įjunk protą. Tu esi kovotojas. Judink kojas. Skausmas - tik tavo galvoje."
Tai suveikė. Ėjau kaip užprogramuotas robotukas, bet tikslą pasiekiau. Iš tiesų - silpnumas yra tik mūsų galvose.

---------

Day 14

Rabanal.
The morning met us with the nice sunrise. The albergue of Astorga, in which we spent the night, is located on the hill slope, so you can watch the panorama of nearby town while standing on the terrace. Fantastic beauty - awakening city, the sea of city lights in the night and gently pink line of the horizont, with the brightly distinguished majestic silhouette of the church. Something perfect.
Well, today on the way I had a feeling that Camino sents us challenges of the weather - once there was a day when the sun was frying us so much that we wanted to cry, and today the wind showed us its strenght.
All way long exaggerated strong and cold wind was blowing; it dinned our ears, we freezed, got tired (the wind was blowing out in front of us) and were psychologically "beaten". We reached the stage where it's easier to walk on mountain road than the flat one. The legs ached unbearably. We were "crawling".
The last kilometer to Rabanal I was repeating to myself: "Don't stop. You are warrior. You don't feel pain. You don't know what is weakness. Turn off feelings. Turn on mind. You are fighter. Move your legs. The pain is only in your mind."
It worked. I walked as a little programmed robot but I reached my goal. Certainly, the weakness is only in our heads.

Už ką kovoji tu?

Mano istorija prasidėjo dar 1990-aisiais, kai Tarybų Sąjungos valdžia paskelbė ekonominę blokadą Lietuvai. Žmonės jau seniai buvo "persisotinę" socializmo idėjų, propagandos ir amžino engimo, todėl natūralu, kad norėjosi pokyčių, norėjosi laisvės, ir dauguma buvo pasiryžę atiduoti savo gyvybes už nepriklausomybę. Tuo metu mano tėvai augino du mažus vaikus - mano brolius. Tėtis, kaip veiklus žmogus, negalėdavo sėdėti namuose ir stebėti laisvės kovos iš šalies, todėl dalyvaudavo įvairiuose veiksmuose, nukreiptuose prieš Tarybų valdžią. Tuo tarpu, mano mamai neliko nieko kito, kaip tik su baime laukti tėčio - grįš ar negrįš šiandien..? Ji taip pat norėjo kuo nors prisidėti prie pasipriešinimo rėžimui, tačiau juk negalėjo palikti mažų vaikų namuose, spjauti į viską ir išlėkti. Taip kasdien gyvenant baimėje ir nežinomybėje, mano mama priėjo išvadą, kad viskas, ką ji gali padaryti - tai pagimdyti dar vieną vaiką ir jį užauginti tikru patriotu. "Nes juk kuo daugiau mūsų, lietuvių, bus, tuo sunkiau sovietams bus mus nugalėti..."

Taip gimiau aš.

Augdama daug kartų buvau susidūrusi su patriotiškumo sąvoka ir metams bėgant mano mintyse susiformavo savitas suvokimas apie meilę Tėvynei. Kai tik pradėjau lankyti mokyklą, tokiomis dienomis kaip Sausio 13, Vasario 16 ar Kovo 11, mums nuolat kartodavo: "Privalote būti patriotiški, privalote gerbti Lietuvą". Tiesa sakant, tokio amžiaus mes dar nesupratome, kas yra tas patriotizmas, todėl toks prievartinis "meilės Tėvynei" mokymo būdas buvo bevertis - nepriversi žmogaus pamilti, jei jis nieko nejaučia. Tikrasis patriotizmas turi gimti žmogaus širdyje, žmogus pats turi suprasti, už ką jis myli savo Tėvynę. To neišmokysi, tai reikia pajusti. Nejaugi, vaikščiodami gimtojo miesto gatvėmis, niekada nepagalvojote: "Dieve, kaip čia gražu!"? Nejaugi niekuomet nepastebėjote, kad Tėvynėje žolė žalesnė, o vėjas gaivesnis?

Pamenu, kaip būdama maždaug aštuonerių metų, su šeima dalyvavau Sausio 13-osios minėjimo renginyje. Šis įvykis ilgam įstrigo mano atmintyje. Ir visai ne todėl, kad man būtų padaręs įspūdį minėjimo laužas ar nepažįstamų pagyvenusių dėdžių kalbos nuo scenos. Renginys jau ėjo į pabaigą, aš stovėjau kiek nuošaliau nuo savo šeimos, kai netikėtai mane užkalbino vyriškis. Jis prisistatė žurnalistu ir pasiteiravo, ar galėtų užduoti vieną vienintelį klausimą. Ir tą klausimą, užduotą prieš trylika metų, aš prisimenu kaip vakar: "Kodėl tu šiandien atėjai į šį minėjimą?" Klausimas mane suglumino. Aš lyg ir žinojau, kad atėjau pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę, pasidžiaugti tuo, kad esame laisvi... Tačiau mano pačios žinios mane nuvylė. Mokykloje mums nepasakojo, kas tiksliai nutiko tą naktį, kodėl žmonės ėjo prie televizijos bokšto, kodėl jie plikomis rankomis stojo prieš tankus, kam buvo reikalinga laisvė ir kodėl mes turime ją vertinti. Viskas, ką sužinojau pradinėse klasėse, tai buvo faktas, kad Sausio 13-osios naktį keli žmonės žuvo už Lietuvos laisvę. Mačiau kelias šiurpias nuotraukas. Žinau žuvusiųjų pavardes. Taigi, niekas iš šių dalykų nepadėjo man išsamiai atsakyti į žurnalisto klausimą ir tai mane nuliūdino. Po to vakaro prisiekiau sau, kad išsiaiškinsiu ne tik minėjimo renginio prasmę, bet ir kiekvieną smulkmeną apie Lietuvos laisvę. Kaip tariau, taip ir padariau. Ir tai buvo mano pirmasis žingsnis link patriotizmo sąvokos įsisavinimo.

Kai žiūriu į savo tėvų, senelių jaunystės nuotraukas, širdyje man visuomet kažkas sukyla. Mano mama daug keliavo, bet svetur ilgam nepasiliko. Mano seneliai buvo tremtiniai, o tėtis ir gimė tremtyje. Didžiuojuosi savo tėvais. Didžiuojuosi tuo, kad jie nepalūžo, kad nenuėjo lengviausiu keliu, ištvėrė visus gyvenimo išbandymus ir galų gale grįžo atgal į gimtinę. Savo namuose niekuomet nesu girdėjusi, kad "Lietuvoje blogai" ar kad "reikėtų išvažiuoti gyventi kur nors į užsienį". Mano tėvai visuomet mokė, kad sulūžusius daiktus reikia taisyti, o ne juos išmesti. Taip yra ir su gimtąja šalimi. Problemas reikia bandyti išspręsti, o ne bėgti nuo jų. Pabėgti - visuomet yra lengviausias kelias. Žinoma, emigracijai yra labai daug skirtingų priežasčių - vieni išvažiuoja visam gyvenimui, kiti - tik laikinai, mokytis ar dirbti.

Pagal išvykimo priežastis visuomenė skirsto emigrantus į "geruosius" - kurie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik išvažiuoti, ir "bloguosius" - kurie, nors galėjo pasilikti, bet vis tiek išdūmė kur akys mato! Tačiau aš vertinu juos kiek kitaip. Vieni, net ir išvažiavę, sugeba nepamiršti savo Tėvynės, kuria įvairias lietuvių bendruomenes, švenčia lietuviškas šventes, leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, moko juos lietuvių kalbos ir visaip skatina nepamiršti savo protėvių krašto. Tuo tarpu kiti, dėl neaiškių priežasčių, nuolat "lieja tulžį" ant Lietuvos, skųsdamiesi viskuo, pradedant duobėtomis miestų gatvėmis ir baigiant prezidentės šukuosena. Mane visuomet domino žmonių elgsena ir psichologija, todėl su laiku tapau "stebėtoja" - žmogumi, kuris stebi kitų elgseną ar minčių eigą tam tikromis sąlygomis ir ją analizuoja. Toks neįprastas "hobis" man padėjo suprasti, kad anti-patriotai (jokiu būdu jų negalima vadinti kosmopolitais, nes tai visiškai skirtingos sąvokos!)  yra silpniausia ir labiausia verta užuojautos visuomenės dalis. Galbūt kažkas gali pasakyti, kad man trūksta tolerancijos kitaip mąstantiems, tačiau, aš manau, kad žmogus negali visą gyvenimą neigti savęs, savo kilmės ar protėvių. Dažniausiai tokie anti-patriotai nežino kitos medalio pusės - jie negyveno arba neprisimena okupacijos metų ir yra susipažinę tik su dabartiniu pasauliu, todėl skuba teisti. Tokią situaciją puikiai iliustruoja viena garsiausių lietuviškos muzikos grupių "Foje" savo dainoje "Liūdesys": "Argi gali įvertinti šviesą tasai, / Kas nematė tikrosios tamsos?"

Kitas įvykis, apvertęs mano gyvenimą ir privertęs pažvelgti į pasaulį visai kitu kampu, buvo mano brolio išėjimas. Su vyresniuoju broliu visuomet sutarėm neblogai, tačiau matydavau konfliktus tarp jo ir tėvų. Konfliktų temos buvo pačios įvairiausios - nuo mokymosi rezultatų ir karjeros siekių iki blogų draugų ar jų įtakos. Dauguma pareigingų tėvų mėgsta kontroliuoti savo vaikų gyvenimus ir nepastebi, kaip šie užauga ir tampa nepriklausomomis asmenybėmis. Vieną dieną, nebepakęsdamas amžinų moralizavimų ir išvedžiojimų, mano brolis susikrovė daiktus ir išėjo į armiją. Man, dešimtmetei, tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Kelias savaites ėjau iš proto, galvodama, kur mano brolis yra ir ką veikia, ar dar išvis gyvas... Mat tėvai "nepasivargino" mums, vaikams, pranešti, kad jis išėjo į armiją. Kažkurį vakarą tėtis pasisodino mane šalia ir papasakojo viską iki smulkmenų: kad brolis pats nusprendė ginti Tėvynę, kad tėtis irgi tarnavo kariuomenėje, ir net jo paties tėtis, mano senelis... Papasakojo tėtis ir apie partizanų kovas, ir apie gyvenimą Sibire, ir grįžimą iš tremties... Klausydama jo pasakojimų ir vartydama senas savo tėvų, senelių nuotraukas, aš susikūriau savitą "tikro patrioto" paveikslą. Supratau seną gyvenimo tiesą: "Ne žodžiais, o darbais Tėvynę reikia mylėti."

Šie du, iš pažiūros visai neypatingi, mano gyvenimo įvykiai padėjo pamatą mano dabartinei, jau pakankamai susiformavusiai pasaulėžiūrai, bei aplinkos ar individų vertinimui. Pirmasis privertė įsigilinti ne tik į tokią mūsų tautos praeitį, kokią pateikia mokyklos vadovėliai ar istorijos mokytojai, bet ir į paprastų žmonių istorijas, kurios leido visiškai kitu kampu pažvelgti į istorinius įvykius, bei vertinti juos daug objektyviau. Augdama išsiugdžiau įprotį nevertinti bet kokio įvykio skubotai, neapgalvotai, o pirmiausia išnagrinėti situaciją iš skirtingų perspektyvų, ir tik tada daryti išvadas. Manau, kad šis bruožas man bus itin naudingas ateityje, jei siesiu savo gyvenimą su žurnalistikos sfera. Antrasis įvykis - brolio išėjimas į armiją - man padėjo ne tik geriau įsigilinti į "patrioto" sąvoką, bet ir iš naujo įvertinti Tėvynę ir jos sudėtines dalis - laisvę, šeimą, gimtą žemę, tradicijas, bei žmonių pasiaukojimą. Brolio dėka supratau, kad kareiviai - puikus patriotizmo pavyzdys. Atlikdami karinę prievolę, jie mokosi patriotiškumo pagrindų, o tai yra labai svarbu jauniems žmonėms, kurių pasaulėžiūra dar tik formuojasi. Kai mūsų tėvai buvo jauni, patriotiškumo skiepijimas prasidėdavo jau darželyje, o mokykloje būdavo įsibėgėjęs, tarsi koks kreiserinis kateris, visu greičiu skrodžiantis mokinukų pasąmonę apie meilę, ištikimybę, atsidavimą, pasiaukojimą, patriotiškumą ir t.t. Pasikeitė laikai ir šito mes jau nebeturime, todėl kariuomenė liko viena iš nedaugelio vietų, kur jaunas žmogus gali suvokti, kad be savo Tėvynės jis yra niekas - ištirps tarp daugybės planetos gyventojų, kaip cukrus vandeny, ir niekas net neprisimins, kad kažkada šio žmogaus protėviai valdė didingą kunigaikštystę tarp dviejų jūrų...

Vienas protingas žmogus pasakė: "Niekada nevėlu suprasti, kas svarbu tavo gyvenime. Ir kovoti už tai."

Aš kovoju už Lietuvą.