Camino de Santiago: Day 22

Spalio 10, šeštadienis

22 diena

Palas del Rei.
Liko trys dienos ir mes būsim Santjage. Laikas tirpsta.
Kaip ir baigiantis bet kuriam nuostabiam dalykui, kuris niekada nepasikartos, apima tam tikras liūdesys, sumišęs su gailesčiu. Tačiau tuo pačiu po truputį mano sielą užvaldo ramybė.
Permąstau visas pamokas, kurias man davė Camino, prisimenu visus žmones, kuriuos sutikau, ir kurie man paliko įspūdį.
Kas yra tikras piligrimas..?
Dvidešimt dvi dienas ėjau treniruodama savo kūną ir protą, charakterį ir sielą, siekdama tarp šių keturių harmonijos ir konsolidacijos.
Manau, kad tai nesibaigs su šia kelione.
Kriauklė ir flashback'ai iš Camino visuomet primins piligrimo gyvenimą: skaudantį kūną, pūsles ant kojų, kuprinės svorį, nuo prakaito šlapią nugarą, knarkiančius bendražygius, lazdų kaukšėjimą į akmenis ar žemę, šypsenas, "Buen Camino!", štampų daugėjimą piligrimo pase, tuščias bažnyčias, ryškius saulėtekius, kalnus, apsuptus rūko jūra, miegą dviaukštėje lovoje, netikėtai gilius pokalbius su nepažįstamaisiais, džiaugsmą vėl sutikus seniai matytą pakeleivį... Tūkstančiai mažų paprastų dalykų, telpančių žodyje "Camino".
Geltona rodyklė niekuomet nebebus tik rodyklė. Štai, ko pasiilgsiu - rodyklių, kurios nukreipia tave teisingu keliu.
Gyvenime nėra rodyklių, turi pasikliauti savo nuojauta.
Tikiuosi (noriu tikėti), kad Kelias išugdė mumyse gerą nuojautą renkantis teisingą kryptį.
Telieka ja pasikliauti.

----------

Day 22

Palas del Rei.
Three days left until we reach Santiago. Time flies.
When something extraordinary is going to an end, there comes a certain kind of sadness mixed with compassion. However, step by step my soul fills up with peace.
I rethink about all the lessons Camino gave me, remember all the persons I met and the ones who left marks in my memory.
What is the true pilgrim..?
For twenty-two days I walked training my body and mind, character and soul, craving for the harmony and consolidation among these four.
To my mind, it's not going to end with this journey.
The seashell and flashbacks of Camino will always remind the life of pilgrim: aching body, blisters on foot, the weight of backpack, because of sweat wet back, snoring associates, the sound of sticks tapping to the stones or ground, smiles, "Buen Camino!", more and more stamps in pilgrim's credencial, empty churches, vivid sunrises, drawning in the sea of fog mountains, sleeping on the bunk bed, surprisingly deep conversations with strangers, happiness, which comes with meeting for a long time not seen fellow... Thousands small simple things, fitting in the word "Camino".
The yellow arrow will no longer be just an arrow. That's what I'm going to miss - arrows, which direct you to the right path.
In life, there are no arrows, you must trust your intuition.
I believe (I'd like to believe) that The Way helped us to develop our intuition for choosing the right direction.
All you have to do is trust it.

Camino de Santiago: Days 15 and 16

Spalio 3, šeštadienis

15 diena

El Acebo. Norėčiau pasakyti, kad veikia Merfio dėsnis ("Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks"), bet iš tiesų tikiu, kad kelias bando mane pamokyti. Paskutiniu metu jaučiausi tokia stipri, tokia nepažeidžiama... Cha! Lengva būti stipriu, kai tavo kūnas sveikas.
Šiandien patyriau sukrėtimą - mano kūnas susirgo. Nuvėmiau visus kalnus, jaučiau, kaip kūnas bando persiplėšti ir žūtbūt pašalinti iš savęs tai, kas jam pasirodė netinkama. Tai buvo mano fizinio silpnumo diena.
Sakoma, negirk dienos be vakaro. Mes gyrėme. Diena tikrai buvo graži - buvom išsiilgę kalnų, aukščio, besikeičiančių vaizdų. Mėgavomės ryto grožiu su kava ir šokoladu mažame kalnų miestelyje, stebėjomės Cruz de Ferro Foncebadon sentimentalumu ir tiesiog smagiai leidom laiką.
Ir štai, vakaras grąžino mane į realybę. Apsistojome išties nuostabiame donativo alberge, su bendra vakariene ir pusryčiais. Buvo liūdna gulėti ir bandyti pasijusti geriau, kai apačioje visi kartu vakarieniavo, pažindinosi ir puikiai leido vakarą. Tai turėjo būti vienas įsimintiniausių vakarų per visą Camino, kai žmonės dalijasi nuoširdumu ir patirtimi, o aš jį praleidau lovoje.
Ko tai mane išmokė? Jei nori patirti geriausius dalykus, privalai klausyti savo kūno. Po velnių, privalai jo klausyti!

16 diena

El Acebo. Gerasis albergo hospitalierius leido mums pasilikti dar vieną naktį. Per pusryčius, stovėdama eilėje prie maisto, vos nenualpau. Kojos vis dar sunkiai laiko.
Naktį prasidėjo audra, manėm, kad nuneš visą namelį. Ryte niekas neskubėjo išeiti, laukė, kol prašvis - mes taip pat. Bet galų gale nusprendėme likti, nerizikuoti ir neforsuoti. Labai miela moteris iš Puerto Riko, kuri čia taip pat pasiliko papildomą dieną, kad padėtų hospitalieriui vertėjaudama, man pasakė: "Kelias žino, ko tau reikia. Pasitikėk juo."
Šitas albergas ir žmonės jame dar ilgam pasiliks mano atmintyje. Jie buvo tobuli. Ilgam įstrigs ir bendra vakarienė, kurioje buvo daug juoko ir šypsenų, ir visi jautėsi dėkingi.
Manau, kad po viešnagės El Acebe manyje kažkas persivertė, pradėjau kitaip vertinti Camino. Aš nebesididžiuoju savimi, savo ištverme ar fiziniu pajėgumu, kaip elgiausi pirmomis dienomis. Suvokiau, kaip sunku būti silpnu. Kai tavo protas ir širdis dega noru eiti, o kūnas atsisako.
Aš priimu Camino ir žmones jame kaip dovaną, iš kurios galiu mokytis. Semtis įkvėpimo. Išminties.
Štai, ką duoda Camino - pamokas ir galimybes pažinti pasaulį.
Prireikė laiko tam suvokti.



----------

Day 15

El Acebo. I'd like to say that Murphy's law works ("Anything that can possibly go wrong, does") but actually I believe that The Way tries to teach me. Recently I felt so strong, so invulnerable... Ha! It's easy to be strong, when your body is healthy.
Today I was shocked - my body fell ill. I threw up all the mountains; I felt my body trying to tear apart itself and desperately eliminate everything what seems wrong. It was the day of my physical weakness.
There is a saying "Do not praise the day before the evening". We praised. The day was really nice - we were missing mountains, height, changing views. We enjoyed the beauty of the morning with a cup of coffee and chocolate in a small mountain town, admired sentimentality of Cruz de Ferro Foncebadon and just had great time.
And here the evening brought us back to reality. We stayed in a really nice donative albergue with the collective dinner and breakfast. It was so sad to lie down and try to feel better when on the lower floor all pilgrims were dining together, getting to know each other and just spending the evening perfectly. It supposed to be one of the most memorable evenings through my Camino - when people are sharing sincerity and experiences - and I spent it in bed.
What did I learn from that? If you want to experience great things, you must listen to your body. God dammit, you must listen to it!


Day 16

El Acebo. The good hospitaller of albergue let us to stay one more night. During the breakfast, while standing in the queue to food, I almost passed out. Still difficult to stay on my feet.
At night the storm started, we were thinking that it going to tear the house down. There was no rush in the morning, everybody waited for the sky to be lighter - we also. But in the end we decided to stay, not to risk and not to force ourselves. The very nice woman from Puerto Rico, which also stayed for an extra day here to help hospitaller as a translator, told me: "The Way knows what you need. Trust it."

This albergue and the people inside will stay in my memory for a very long time. They were perfect. Also, for a long time I'll remember the dinner, during which there were a lot of laugh and smiles, and everybody felt thankful.
To my mind, after staying in El Acebo I reached some kind of breakpoint, started to appreciate Camino differently. I am not proud of myself, my stamina or physical capacity anymore, as I was on the first days of my journey. I understood how hard is to be weak. When your mind and heart are burning with desire to keep walking but your body surrenders.
I take Camino and people in it as a gift I can learn from. I can get inspiration from. Wisdom.
That's what Camino gives - lessons and opportunities to perceive the World.
It took some time to understand that.

Camino de Santiago: Day 14

Spalio 2, penktadienis

14 diena

Rabanal.
Rytas pasitiko nuostabiu saulėtekiu. Astorgos albergas, kuriame nakvojome, yra įsikūręs ant pačio kalvos šlaito, todėl nuo terasos atsiveria šalia esančio miestelio panorama. Nerealus grožis - bundantis miestas, lempučių jūra naktyje ir švelniai rožinė horizonto juosta, kurioje ryškiai išsiskiria didingas bažnyčios siluetas. Kažkas tobulo.
O kelyje šiandien apėmė nuojauta, kad Camino mums siunčia išbandymus orais - buvo diena, kai saulė kepino taip skaudžiai, kad norėjosi verkti, na o šiandien savo galią parodė vėjas.
Visą kelią pūtė nenormaliai stiprus šaltas vėjas, išūžė ausis, sušalom, pavargom (vėjas buvo priešpriešinis) ir psichologiškai "susidaužėm". Pasiekėm stadiją, kai kalnuotu keliu eiti lengviau nei lygiu. Velniškai skaudėjo kojas. "Šliaužėm".
Paskutinį kilometrą iki Rabanal kartojau sau: "Nesustok. Tu esi karys. Tu nejauti skausmo. Tu nežinai, kas yra silpnumas. Išjunk pojūčius. Įjunk protą. Tu esi kovotojas. Judink kojas. Skausmas - tik tavo galvoje."
Tai suveikė. Ėjau kaip užprogramuotas robotukas, bet tikslą pasiekiau. Iš tiesų - silpnumas yra tik mūsų galvose.

---------

Day 14

Rabanal.
The morning met us with the nice sunrise. The albergue of Astorga, in which we spent the night, is located on the hill slope, so you can watch the panorama of nearby town while standing on the terrace. Fantastic beauty - awakening city, the sea of city lights in the night and gently pink line of the horizont, with the brightly distinguished majestic silhouette of the church. Something perfect.
Well, today on the way I had a feeling that Camino sents us challenges of the weather - once there was a day when the sun was frying us so much that we wanted to cry, and today the wind showed us its strenght.
All way long exaggerated strong and cold wind was blowing; it dinned our ears, we freezed, got tired (the wind was blowing out in front of us) and were psychologically "beaten". We reached the stage where it's easier to walk on mountain road than the flat one. The legs ached unbearably. We were "crawling".
The last kilometer to Rabanal I was repeating to myself: "Don't stop. You are warrior. You don't feel pain. You don't know what is weakness. Turn off feelings. Turn on mind. You are fighter. Move your legs. The pain is only in your mind."
It worked. I walked as a little programmed robot but I reached my goal. Certainly, the weakness is only in our heads.

Už ką kovoji tu?

Mano istorija prasidėjo dar 1990-aisiais, kai Tarybų Sąjungos valdžia paskelbė ekonominę blokadą Lietuvai. Žmonės jau seniai buvo "persisotinę" socializmo idėjų, propagandos ir amžino engimo, todėl natūralu, kad norėjosi pokyčių, norėjosi laisvės, ir dauguma buvo pasiryžę atiduoti savo gyvybes už nepriklausomybę. Tuo metu mano tėvai augino du mažus vaikus - mano brolius. Tėtis, kaip veiklus žmogus, negalėdavo sėdėti namuose ir stebėti laisvės kovos iš šalies, todėl dalyvaudavo įvairiuose veiksmuose, nukreiptuose prieš Tarybų valdžią. Tuo tarpu, mano mamai neliko nieko kito, kaip tik su baime laukti tėčio - grįš ar negrįš šiandien..? Ji taip pat norėjo kuo nors prisidėti prie pasipriešinimo rėžimui, tačiau juk negalėjo palikti mažų vaikų namuose, spjauti į viską ir išlėkti. Taip kasdien gyvenant baimėje ir nežinomybėje, mano mama priėjo išvadą, kad viskas, ką ji gali padaryti - tai pagimdyti dar vieną vaiką ir jį užauginti tikru patriotu. "Nes juk kuo daugiau mūsų, lietuvių, bus, tuo sunkiau sovietams bus mus nugalėti..."

Taip gimiau aš.

Augdama daug kartų buvau susidūrusi su patriotiškumo sąvoka ir metams bėgant mano mintyse susiformavo savitas suvokimas apie meilę Tėvynei. Kai tik pradėjau lankyti mokyklą, tokiomis dienomis kaip Sausio 13, Vasario 16 ar Kovo 11, mums nuolat kartodavo: "Privalote būti patriotiški, privalote gerbti Lietuvą". Tiesa sakant, tokio amžiaus mes dar nesupratome, kas yra tas patriotizmas, todėl toks prievartinis "meilės Tėvynei" mokymo būdas buvo bevertis - nepriversi žmogaus pamilti, jei jis nieko nejaučia. Tikrasis patriotizmas turi gimti žmogaus širdyje, žmogus pats turi suprasti, už ką jis myli savo Tėvynę. To neišmokysi, tai reikia pajusti. Nejaugi, vaikščiodami gimtojo miesto gatvėmis, niekada nepagalvojote: "Dieve, kaip čia gražu!"? Nejaugi niekuomet nepastebėjote, kad Tėvynėje žolė žalesnė, o vėjas gaivesnis?

Pamenu, kaip būdama maždaug aštuonerių metų, su šeima dalyvavau Sausio 13-osios minėjimo renginyje. Šis įvykis ilgam įstrigo mano atmintyje. Ir visai ne todėl, kad man būtų padaręs įspūdį minėjimo laužas ar nepažįstamų pagyvenusių dėdžių kalbos nuo scenos. Renginys jau ėjo į pabaigą, aš stovėjau kiek nuošaliau nuo savo šeimos, kai netikėtai mane užkalbino vyriškis. Jis prisistatė žurnalistu ir pasiteiravo, ar galėtų užduoti vieną vienintelį klausimą. Ir tą klausimą, užduotą prieš trylika metų, aš prisimenu kaip vakar: "Kodėl tu šiandien atėjai į šį minėjimą?" Klausimas mane suglumino. Aš lyg ir žinojau, kad atėjau pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę, pasidžiaugti tuo, kad esame laisvi... Tačiau mano pačios žinios mane nuvylė. Mokykloje mums nepasakojo, kas tiksliai nutiko tą naktį, kodėl žmonės ėjo prie televizijos bokšto, kodėl jie plikomis rankomis stojo prieš tankus, kam buvo reikalinga laisvė ir kodėl mes turime ją vertinti. Viskas, ką sužinojau pradinėse klasėse, tai buvo faktas, kad Sausio 13-osios naktį keli žmonės žuvo už Lietuvos laisvę. Mačiau kelias šiurpias nuotraukas. Žinau žuvusiųjų pavardes. Taigi, niekas iš šių dalykų nepadėjo man išsamiai atsakyti į žurnalisto klausimą ir tai mane nuliūdino. Po to vakaro prisiekiau sau, kad išsiaiškinsiu ne tik minėjimo renginio prasmę, bet ir kiekvieną smulkmeną apie Lietuvos laisvę. Kaip tariau, taip ir padariau. Ir tai buvo mano pirmasis žingsnis link patriotizmo sąvokos įsisavinimo.

Kai žiūriu į savo tėvų, senelių jaunystės nuotraukas, širdyje man visuomet kažkas sukyla. Mano mama daug keliavo, bet svetur ilgam nepasiliko. Mano seneliai buvo tremtiniai, o tėtis ir gimė tremtyje. Didžiuojuosi savo tėvais. Didžiuojuosi tuo, kad jie nepalūžo, kad nenuėjo lengviausiu keliu, ištvėrė visus gyvenimo išbandymus ir galų gale grįžo atgal į gimtinę. Savo namuose niekuomet nesu girdėjusi, kad "Lietuvoje blogai" ar kad "reikėtų išvažiuoti gyventi kur nors į užsienį". Mano tėvai visuomet mokė, kad sulūžusius daiktus reikia taisyti, o ne juos išmesti. Taip yra ir su gimtąja šalimi. Problemas reikia bandyti išspręsti, o ne bėgti nuo jų. Pabėgti - visuomet yra lengviausias kelias. Žinoma, emigracijai yra labai daug skirtingų priežasčių - vieni išvažiuoja visam gyvenimui, kiti - tik laikinai, mokytis ar dirbti.

Pagal išvykimo priežastis visuomenė skirsto emigrantus į "geruosius" - kurie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik išvažiuoti, ir "bloguosius" - kurie, nors galėjo pasilikti, bet vis tiek išdūmė kur akys mato! Tačiau aš vertinu juos kiek kitaip. Vieni, net ir išvažiavę, sugeba nepamiršti savo Tėvynės, kuria įvairias lietuvių bendruomenes, švenčia lietuviškas šventes, leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, moko juos lietuvių kalbos ir visaip skatina nepamiršti savo protėvių krašto. Tuo tarpu kiti, dėl neaiškių priežasčių, nuolat "lieja tulžį" ant Lietuvos, skųsdamiesi viskuo, pradedant duobėtomis miestų gatvėmis ir baigiant prezidentės šukuosena. Mane visuomet domino žmonių elgsena ir psichologija, todėl su laiku tapau "stebėtoja" - žmogumi, kuris stebi kitų elgseną ar minčių eigą tam tikromis sąlygomis ir ją analizuoja. Toks neįprastas "hobis" man padėjo suprasti, kad anti-patriotai (jokiu būdu jų negalima vadinti kosmopolitais, nes tai visiškai skirtingos sąvokos!)  yra silpniausia ir labiausia verta užuojautos visuomenės dalis. Galbūt kažkas gali pasakyti, kad man trūksta tolerancijos kitaip mąstantiems, tačiau, aš manau, kad žmogus negali visą gyvenimą neigti savęs, savo kilmės ar protėvių. Dažniausiai tokie anti-patriotai nežino kitos medalio pusės - jie negyveno arba neprisimena okupacijos metų ir yra susipažinę tik su dabartiniu pasauliu, todėl skuba teisti. Tokią situaciją puikiai iliustruoja viena garsiausių lietuviškos muzikos grupių "Foje" savo dainoje "Liūdesys": "Argi gali įvertinti šviesą tasai, / Kas nematė tikrosios tamsos?"

Kitas įvykis, apvertęs mano gyvenimą ir privertęs pažvelgti į pasaulį visai kitu kampu, buvo mano brolio išėjimas. Su vyresniuoju broliu visuomet sutarėm neblogai, tačiau matydavau konfliktus tarp jo ir tėvų. Konfliktų temos buvo pačios įvairiausios - nuo mokymosi rezultatų ir karjeros siekių iki blogų draugų ar jų įtakos. Dauguma pareigingų tėvų mėgsta kontroliuoti savo vaikų gyvenimus ir nepastebi, kaip šie užauga ir tampa nepriklausomomis asmenybėmis. Vieną dieną, nebepakęsdamas amžinų moralizavimų ir išvedžiojimų, mano brolis susikrovė daiktus ir išėjo į armiją. Man, dešimtmetei, tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Kelias savaites ėjau iš proto, galvodama, kur mano brolis yra ir ką veikia, ar dar išvis gyvas... Mat tėvai "nepasivargino" mums, vaikams, pranešti, kad jis išėjo į armiją. Kažkurį vakarą tėtis pasisodino mane šalia ir papasakojo viską iki smulkmenų: kad brolis pats nusprendė ginti Tėvynę, kad tėtis irgi tarnavo kariuomenėje, ir net jo paties tėtis, mano senelis... Papasakojo tėtis ir apie partizanų kovas, ir apie gyvenimą Sibire, ir grįžimą iš tremties... Klausydama jo pasakojimų ir vartydama senas savo tėvų, senelių nuotraukas, aš susikūriau savitą "tikro patrioto" paveikslą. Supratau seną gyvenimo tiesą: "Ne žodžiais, o darbais Tėvynę reikia mylėti."

Šie du, iš pažiūros visai neypatingi, mano gyvenimo įvykiai padėjo pamatą mano dabartinei, jau pakankamai susiformavusiai pasaulėžiūrai, bei aplinkos ar individų vertinimui. Pirmasis privertė įsigilinti ne tik į tokią mūsų tautos praeitį, kokią pateikia mokyklos vadovėliai ar istorijos mokytojai, bet ir į paprastų žmonių istorijas, kurios leido visiškai kitu kampu pažvelgti į istorinius įvykius, bei vertinti juos daug objektyviau. Augdama išsiugdžiau įprotį nevertinti bet kokio įvykio skubotai, neapgalvotai, o pirmiausia išnagrinėti situaciją iš skirtingų perspektyvų, ir tik tada daryti išvadas. Manau, kad šis bruožas man bus itin naudingas ateityje, jei siesiu savo gyvenimą su žurnalistikos sfera. Antrasis įvykis - brolio išėjimas į armiją - man padėjo ne tik geriau įsigilinti į "patrioto" sąvoką, bet ir iš naujo įvertinti Tėvynę ir jos sudėtines dalis - laisvę, šeimą, gimtą žemę, tradicijas, bei žmonių pasiaukojimą. Brolio dėka supratau, kad kareiviai - puikus patriotizmo pavyzdys. Atlikdami karinę prievolę, jie mokosi patriotiškumo pagrindų, o tai yra labai svarbu jauniems žmonėms, kurių pasaulėžiūra dar tik formuojasi. Kai mūsų tėvai buvo jauni, patriotiškumo skiepijimas prasidėdavo jau darželyje, o mokykloje būdavo įsibėgėjęs, tarsi koks kreiserinis kateris, visu greičiu skrodžiantis mokinukų pasąmonę apie meilę, ištikimybę, atsidavimą, pasiaukojimą, patriotiškumą ir t.t. Pasikeitė laikai ir šito mes jau nebeturime, todėl kariuomenė liko viena iš nedaugelio vietų, kur jaunas žmogus gali suvokti, kad be savo Tėvynės jis yra niekas - ištirps tarp daugybės planetos gyventojų, kaip cukrus vandeny, ir niekas net neprisimins, kad kažkada šio žmogaus protėviai valdė didingą kunigaikštystę tarp dviejų jūrų...

Vienas protingas žmogus pasakė: "Niekada nevėlu suprasti, kas svarbu tavo gyvenime. Ir kovoti už tai."

Aš kovoju už Lietuvą.

Laimė matuojama šokolado gabalėliais

Mano laimė matuojama šokolado gabalėliais.

5 gabalėliai - ir šypsausi, kaip mažas vaikas pirmą kartą saldainių parduotuvėje.

10 gabalėlių - imu koja mušti ritmą tik man vienai girdimai dainai.

15 gabalėlių (tiek jų yra vienoj plytelėj "Happy Cows") - ir galiu kalnus nuversti. Kaip kokia laiminga karvė.

Netiesa, kad saldumynai eina į kūną. Į kūną eina stresas, kurį sukelia nuolatinė baimė ir manymas, kad saldumynai eis į kūną. Kokia nesąmonė bijoti maisto. Maistą reikia mylėti, tada jis nepyks ir nepavirs riebalais ant šlaunų ar celiulitu. Ir naktimis nesisapnuos tortai. Ir nebūsi piktas ar irzlus.

Šokoladas - tai penkiolikos gabalėlių draugas. 

Jis visada bus šalia. 

Visada paguos ir pralinksmins. 

Visada palaikys kompaniją.

Ir niekada nesakys, kad sustorėjai.