Apie sudaužytas širdis

O liūdniausias dalykas, kurį supratau apie mūsų kartą – taip pat nerūpestingai, kaip daužom iPhone‘us, daužom ir vieni kitų širdis. Su mintim, kad viskas pataisoma. Arba kas porą metų vis tiek reikia pirkti naują. Nes lagina, atsibodo, seniai yra geresnių modelių.

Todėl mane supa minia jaunų liūdnų žmonių. Jie daug kartų nusivylė. Baimė vėl būti ištaškytam ant asfalto ima viršų. Jie neleidžia jų prisijaukinti. Nenori tapti pažeidžiami. Per daug kartų buvo.

Todėl jie atstumia žmones. Ir tiems, kuriuos jie atstumia, tokiu būdu jie sudaužo širdis. 

Ir tai tęsiasi tęsiasi tęsiasi... iš žmogaus žmogui, iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą, iš kartos į kartą, skersai ir išilgai viso pasaulio.

Ir visi mes vaikštom nelaimingi ir bijom gyventi. Vienintelė Visatoje žinoma planeta, kurioje egzistuoja gyvybė, ir ta pati persisunkusi liūdesiu ir abejingumu.

Šiek tiek daugiau meilės ir rūpesčio vieni kitais, žmonės, prašyčiau. Gal mes dar turim vilties.

 ♥

Mes nesikalbam

Mums viskas gerai, mes nesergam depresija. Bet vis tiek užsiimam savidestrukcija. Rūkom daugiau nei norisi, geriam ne dėl to, kad būtų smagu, bet tam, kad pamirštume, kaip liūdna viduje. Karts nuo karto paverkiam, būdami vieni.

Mes nesikalbam tarpusavyje.

Mes neskambinam draugams ir nesakom: „Labas, šiandien galvojau apie savižudybę. Nes man jau visko kažkaip per daug.“

Mes nesakom: „Aš nemiegu naktimis, nes vis dar mąstau apie žmogų, kuris mane paliko prieš kelis mėnesius. Ar kelis metus.“

Ir nesakom: „Jaučiuosi visiškas šūdas, nes nerealizuoju savęs. Sukuosi rutinos beprasmybėje ir matau, kaip gyvenimas eina pro šalį.“

Arba: „Velniškai bijau, kad niekada nebebūsiu laimingas.“

Vietoj to mes dalinamės pletkais, džiaugiamės pirkiniais, diskutuojam apie naujienų portalų antraštes, pasakojam vieni kitiems ką nuveikėm per dieną ar su kuo buvom susitikę. Nukreipiam temą. Mes nekalbam apie dalykus, kurie mus graužia iš vidaus. Jei kažkas bando atsiverti, mums tai taip pat nejauku, kaip išvysti nuogą žmogų vidury prekybos centro. Jei kažkas bando lįsti mums į dūšią – bėgam. Saugom savo mintis ir skaudulius, tarsi kiti norėtų piktybiškai į juos suleisti nagus.

Mes nesikalbam apie tai, kas svarbu.

Apie tai, kaip žiūrėdami į nuostabius kitų gyvenimus socialiniuose tinkluose patys psichologiškai traukiamės ir minkštėjam. Kaip plonytė riba tarp kitų sėkmių ir mano nesėkmių tampa praraja. Kaip empatijos trūkumas ir kažkieno primestos etiketo taisyklės mus verčia „small talk“ zombiais. Kaip žiūrėdami į veidrodį keikiam savo atvaizdą, nes grožio standartus sukūrė kažkas nepasiekiamai tobulas. Kaip ieškodami menkiausio supratimo ir šilumos įsimylim kiekvieną, kuris mums parodo bent truputį dėmesio. Vėl ir vėl nudegam.

Nesikalbam apie tai, kaip kartais pasaulis užgriūna ant pečių tokia jėga, kad sulinksta kojos. Ir vienam išsilaikyti darosi per sunku.

Aš žiūriu aplink save ir matau daug nelaimingų žmonių. Iš kuklumo jie visada sako: „Ne taip jau blogai aš gyvenu, nevarykim dievo į medį.“ Bet dievas pats iš streso įliptų į medį, jei jam reikėtų nugyventi bent dieną tokioj psichologinėj įtampoj, kurioj gyvename mes šiandien.

O iš tiesų, juk širdys būtų daug lengvesnės, jei tik išdrįstume IŠ TIKRO KALBĖTIS.

Gimtadienio mintys

Dažnai sakau, kad nekenčiu žmonių. Kad norėčiau gyventi viena, kur nors mažoj trobelėj vidury miško ar negyvenamoj saloj. Man iš tikro labai reikia vienatvės, kad gerai jausčiausi.

Aš galėčiau gyventi be kitų žmonių. Bet nenoriu. Nes tada neaugčiau. 

Sako, žmonės ateina į mūsų gyvenimą tam, kad kažko išmokytų. Ir išeina, kai tą pamoką įsisaviname.

Per 25 metus sutikau tūkstančius skirtingų žmonių. Kai kurie dabar toli. Ne tik kilometrais. Kiti visada šalia. Daugiau nei pusę gyvenimo. Vieni liko tik prisiminimuose. Kitų išvis nebeliko. Dar kiti vis sugrįžta ir vėl iš naujo moko jau pamirštų dalykų. Arba moko toliau.

Neseniai savam rate išgirdau tokią mintį: „Kaip norėčiau vėl būti 19-kos, koks geras gyvenimas tada buvo.“

Totali nesąmonė. Tada buvom jauni, durni, perdėm jautrūs, susireikšminę ir emocijų valdomi pieniai, kurie galvojo, kad pasaulis sukasi apie juos. 

Kai buvau 19-os, nežinojau, kiek žmonių per kelis ateinančius metus įskaudinsiu, įkvėpsiu, pamilsiu, pamiršiu, surasiu, neteksiu... 

Kiek kartų mano širdis sprogs iš pasididžiavimo savimi, įgyvendinus bent mažytę svajonę. 

Kiek kartų bandysiu sau nusistatyti depresiją, ašaromis skiesdama alkoholio taures. 

Kiek kartų patikėsiu, kad sutikau savo gyvenimo meilę, o paskui pamatysiu tą „meilę“ kitame glėbyje. 

Kiek kartų jausiuos dėkinga draugams ir kiek kartų jiems to nepasakysiu garsiai.

Kiek žmonių prarasiu tik todėl, kad savo laiką skirsiu kažkam kitam, „svarbesniam“ suaugusio žmogaus gyvenime.

Kiek gražių prisiminimų sukrausiu į atminties kerteles. Ir kiek kartų po to prie jų grįšiu.

Kiek kartų būsiu laimingiausias žmogus Žemėje tą akimirką.

Kiek kartų baimė laužys balso stygas ir kaip išmoksiu ją ignoruoti. Žinoma, prieš tai praradusi šimtus galimybių dėl savo bailumo.

Nežinojau ir kiek žmonių manimi patikės greičiau, nei aš pati. Kiek iš jų spardys šiknon, kai švaistysiu gyvenimą veltui. Išmokys įsiklausyti į save.

Kai buvau 19-os, kūriau planus ir maniau, kad gyvensiu pagal tvarkaraštį.

Šiandien aš nežinau, kas manęs laukia rytoj. Kuriuo keliu eisiu. Ar lengvas vėjelis nenupūs toli į kosmosą.

Žinau tik vieną vienintelį dalyką.

Jei ne Jūs, aš nebūčiau.

Ačiū. ♥

Tekstas visiems, kurie turi regėjimo sutrikimų

Kiek prisimenu, pirmuosius savo akinius gavau antroj klasėj. Kažkas sakė, o gal pati sugalvojau ir patikėjau tuo, kad akis susigadinau skaitydama knygas prieblandoje, pasislėpus po rašomuoju stalu. Nes atsikeldavau anksčiau ir skaitydavau iki kol reikėdavo eiti į darželį. Paskui į mokyklą. Paskui per pietus, po mokyklos, prieš miegą. Kartais apsimesdavau, kad miegu, ir toliau slapta skaitydavau.

Akiniai man buvo tik šioks toks nepatogumas kūno kultūros pamokose ar žaidžiant lauke.

Vėliau, kai regėjimas stipriai susilpnėjo, akiniai pradėjo rimtai varginti. Stiklų rasojimas žiemą, sniegas, lietus, akinanti saulė. Baseine neryškiai matydavau, kur plaukiu. Prie jūros nematydavau žmonių veidų, kartą net pradėjau knistis svetimuose daiktuose, nes neįžiūrėjau, kad ten ne mūsų. Kažkaip visada sugebėdavau nudegti rėmelius ant smilkinių. Jei netyčia užmigdavau prie TV, atsibusdavau šalia sulankstytų rėmelių ir akinių nuospaudų veide.

Vėliau nusipirkau kontaktinius lęšius. Atrodė tobulas pakaitalas. Tik atrodė. Kartais miegant lęšiai taip išdžiūdavo, kad prilipdavo prie akių vokų. Ne kartą esu pametusi vieną lęšį, būdama kur nors laaaabai toli nuo optikos prekių parduotuvės. Kažkada miegodama taip pritryniau akį, kad lęšio krašteliu nusibrozdinau (arba įpjoviau, not sure) akies obuolį.

O dar tie kasmetiniai vizitai pas okulistą... Visada ta pati istorija:

"Į kurią pusę šitas?" 

"Nematau." 

"Va šitas! Į kurią pusę?!" 

"Tikrai nematau." 

"Nu kaip tu nematai?!! Va šitas! Į kurią pusę sakyk!" 

"Atleiskit, bet aš net nematau į kurį jūs rodot. Aš ir jus pačią nelabai matau."

Bet visa tai buvo niekis. Sugyvenama. Sako, ir šuo kariamas pripranta.

Skaudžiausias smūgis buvo tada, kai supratau, kad regėjimo sutrikimas užkerta kelią mano svajonėms.

Maždaug prieš metus (pagaliau!) užpildžiau prašymą stoti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Spirgėjau kuo greičiau pradėti tarnybą. Naktimis sapnuodavau save kariuomenėj.

Ir tada nutiko KMEK. Karinės medicinos ekspertizės komisija. Pasirodo, mano amžiaus kariams savanoriams trumparegystės riba yra -6. Turintys silpnesnes akis yra netinkami tarnybai. Mano regėjimas tuo metu buvo -6 ir -7. Svajone, lik sveika.

Taip atsitiko, kad likimas mane netyčia suvedė su sprendimu.

Šiandien buvau pas akių gydytoją. Praėjo trys mėnesiai po lazerinės akių operacijos. Mano regėjimas dabar tobulas. Jei ne geresnis.

Už tai visada liksiu dėkinga Akių Lazerinės Chirurgijos Centrui ir visai jų komandai. Niekada nesijaučiau taip saugiai, atsiduodama į gydytojų rankas.

Ir ačiū, Modestai, kad paskatinai operuotis. Tai buvo istorija, kaip nuo mažens ačkarikai brolis ir sesė vėl turi erelio akis. Šita nuotrauka tau, kad nepamirštum, kokie gražūs buvom prieš 10 metų.

O dabar laikykis, mano svajone, greit susitiksim rikiuotėje. :)

Kodėl po tekilos kyla noras šokti ant stalo?

Mąstančiam, reflektuojančiam žmogui labai lengva save nuvaryti į emocinę duobę. Ypač, kai tas žmogus turi išsikėlęs sau aukštus gyvenimo tikslus. 

Nes kai įsigilini, tai viskas nėra taip gerai. Viskas vyksta per lėtai, per silpnai, per vingiuotai... Ir tas nuolat persekiojantis jausmas, kad gyvenimas eina pro šalį. Kad nedarai to, kam esi sutvertas. Kad niekada neįgyvendinsi savo svajonių, nes... 

Nu vat taip kažkaip susidėlioja aplinkybės, kad kitiems sekasi geriau, nei tau. Kažkaip tau tai visada sunkiau viską pasiekti, nei kitiems.

Ane?

Ir nesvarbu, kad aplinkiniai sako, kad tu kažkur esi labai gabus, kad kažką darai tobulai, kad turi talentą. Tu to nepripažįsti, nes nematai savęs jų akimis. Tiesą sakant, ateina laikas, kai tu išvis savęs nebematai, matai tik tuos, kuriems einasi geriau, nei tau. 

Ir tu esi toks mažas, nieko vertas, o jie tokie DIDELI ir SVARBŪS.

Mūsų didžiausia klaida, kad save ir savo pasiekimus esam įpratę vertinti reliatyviai. Vakar mano geriausia draugė pametėjo taiklią mintį: jei išmoktume būti dronais, t.y. žvelgti į gyvenimą iš viršaus, pakilti virš kasdienių smulkmenų, gyventi būtų žymiai lengviau.Kai statom save šalia kitų, matom juos didesnius, stipresnius ir protingesnius už save. Bet jei žiūrėtume iš viršaus, tai visi žmonės būtų vienodai maži, tik jų pasirenkami keliai skirtųsi. Daug skruzdėlyčių, kurios užsiima skirtinga veikla. Paprasta, ar ne? 

Tam, kad išliptum iš savigailos, reikia pakeisti tašką, iš kurio žiūri. Manęs dažnai klausia, kodėl po tekilos kyla noras šokti ant stalo. Atsakau: nes žvelgiant iš aukščiau, viskas atrodo daug paprasčiau. 

Ribos

Aš visada maniau, kad man geriau sekasi rašyti naktį. Valausi dantis ir milijonas minčių. Gerų minčių, tokių, kurios kažką priverstų susimąstyti, kažką naujo atneštų. Ir vis galvoju - užsirašysiu rytoj ryte. Bet pabundu ir nieko neatsimenu. Ir taip kasdien...

...Kai tiki savim, bet tik iki ryto. Kai gali pakeisti pasaulį, bet tik iki ryto. Kai VISKĄ gali, bet tik iki ryto. Ir kodėl pasaulis priklauso tiems, kurie keliasi su saule..?

Šiandien su draugėm kalbėjom apie ribas. Visi turi savo ribą, visame kame. Darbe, kuris gal ir mylimas, bet galbūt ten daugiau minusų, negu pliusų. Santykiuose, kur daugiau neaiškumo, negu jausmų. Gyvenime, kur daugiau ašarų ir burbėjimo, negu kasdienio džiaugsmelio. Patikėkit, ateis diena, kai jūs peržengsit tą ribą. Kai pasakysit, kad gana. Gana durnių volioti. Gana tyčiotis. Gana stumdytis. Gana to tampymosi pirmyn atgal. Gana tos nežinomybės.

Ir jūs pasitrauksit. Ramiai, be dramų. Išeisit nesigręžiodami atgal. Kurti savo gyvenimo. Tokio, kurio neskauda. Tokio, kuris tikras.

Būsit jūs, tokie, kokie esat. 

Nuogi prieš savo baimes.

Ir jūs jas įveiksit.

Ir ta diena bus graži, labai graži.  

<3