Apie darbą, drąsą ir sprendimus

Praėjo mėnuo nuo tada, kai priėmiau vieną geriausių sprendimų savo gyvenime.

Palikau tai, kas mane ėdė iš vidaus, kas liūdino, pykdė, kėlė nusivylimą, susierzinimą ir norą vakarais paverkti į pagalvės kampą.

Prieš mėnesį išėjau iš darbo.

Išėjau iš darbo, kuriame per tris metus nebuvo nei dienos, kai neišgirsčiau

"Kaip aš tave užjaučiu...", 

"Neimk į galvą, neverta...", 

"Tu kariauji su vėjo malūnais...", 

"Tu nieko čia nepakeisi...", 

"Susitaikyk ir nustok kelti bangas...". 

Nelabai motyvuoja. 

Bet žmonėms, kurie įklimpę į savo komforto zoną, į ramų ir užtikrintą gyvenimą, tai atrodo normalu. Nekelti bangų. Nieko nebandyt pakeisti, pasitenkinti esama situacija, nesipriešinti įtakingiems autoritetams, nekritikuoti, nekvestionuoti, nekalbėti, nekvėpuoti...

Mane auklėjo šiek tiek kitaip. Mane mokė kovoti už savo įsitikinimus - ne aklai ginčytis, o įsigilinus į temą sudėlioti argumentus. Mane mokė nedaryti "šūdo", nesukti "varkių", neužsiimti machinacijom ir neapgaudinėti. Daryti viską atvirai ir nuoširdžiai. Dirbti kokybiškai, sudėti save į tai, ką darai, atiduoti tam visą širdį. Visada prisiimti atsakomybę. Pripažinti klaidas. Mane mokė, kad geriau išvis nedaryti, negu daryti atmestinai ir po to mirti iš gėdos matant rezultatą. Gyventi taip, kad su pasididžiavimu galėtum po savo darbais pasirašyti savo pavardę. Oriai priimti visas iš to išeinančias pasekmes - geras ir nelabai. Mane mokė neužsimerkti prieš neteisybę ir niekada nebijoti garsiai ištarti tiesos.

Darbe, kurį palikau, liūdniausia buvo tai, kad visi matė ir iki šiol mato visus nelogiškus ten vykstančius dalykus, bet niekas nebando to pakeisti. Suvokia situacijų absurdiškumą, bet tyli ir klusniai vykdo net pačius kvailiausius pavedimus. 

Mano viršininkas pykdavo, kai užduodavome jam klausimus; jis sakydavo: "Pas mane turite ateiti ne su klausimais, o su pasiūlymais." Kiekvieną bandymą diskutuoti jis suprasdavo kaip asmeninę kritiką, kiekvieną garsiai ištartą abejonę dėl užduoties vykdymo eigos priimdavo kaip įžeidimą. Tai buvo darbas, kuriame niekam nereikėjo darbuotojų nuoširdumo ar tiesaus atsakymo į klausimus. Vieta, kurioje baltais marškiniais vilkintys pingvinai, pasirišę kaklaraiščius, kasdien vieni kitiems šypsosi plastmasinėmis šypsenomis, vaidindami viename dideliame politkorektiškame absurdo spektaklyje. O grįžę namo stikle viskio skandina savo pyktį ir nusivylimą. Ten nebuvo komandinės dvasios, nebuvo lyderių, kurie uždegtų savo pavyzdžiu, nebuvo darbo dėl bendro tikslo; ten buvo tie, kurie turi teisę vadovauti, ir tie, kurie turi teisę klusniai vykdyti nurodymus. (Nepaisant bendros tendencijos, ten vis dar yra žmonių, kurie teikia vilties! Ir ant tų žmonių gležnų pečių laikosi visa darbovietė. Tik nebeaišku, ar ilgai.)

Prieš mėnesį palikau šį spektaklį ir išvažiavau į Nidą. Sezoninis darbas, kuris po pastarųjų trijų metų atrodo kaip atostogos. Nuostabiausia tai, kad čia nereikia kasdien žaisti žaidimo "Atspėk, ką mano viršininkas galvoja" arba to kito - "Atspėk, ką turi padaryti". Čia, uždavęs viršininkui net kvailiausią klausimą pasaulyje, sulauksi atsakymo. Taip, prieš tai tave patrauks per dantį, prieš tai visi pasijuoks, bet galų gale gausi išsamų atsakymą. Kai suklysi - tau pasakys, kur suklydai ir kaip kitą kartą išvengti klaidos. Jei nespėsi - tau padės, jei gerai atliksi darbą - pagirs, jei suklupsi - padės atsistoti. Čia vienas už visus, visi už vieną.

Per šį mėnesį aiškiai supratau vieną dalyką - jei vieta/darbas/kompanija/aplinka, kurioje esi, tau kelia neigiamas emocijas - palik tai. Nesvarbu, kad galbūt tai perspektyvu, pelninga ar garantuoja tau ramią ateitį. Jei retai šypsaisi, jei tik pabudus tavo nuotaika bloga, jei būdamas toje vietoje nuolat mąstai, kaip norėtum būti kitur - išeik. 

Ieškok vietos, kurioje net pavargęs po sunkios dienos, purvinas ir išsekęs, galėtum pasakyti: "Dieve, kaip man gera..."

Dažnai gyvenime nuo svarbių sprendimų priėmimo mus sustabdo racionalumas. Tai tas plonas balselis galvoje, kuris nuolat kartoja, kad norėdamas būti laimingu privalai turėti gerai apmokamą darbą, nuosavą butą gerame rajone, nuliovą mašiną ir antrą pusę, laukiančią namie su vakariene. 

Viskas gerai, kai kuriems žmonėms užtenka tiek iki laimės.

Bet jei širdis sako, kad neužtenka, tai nebijok ieškoti.

Sukaupk visus drąsos likučius ir bandyk.

Gali būti, kad iš karto nepavyks.

Bet ei, juk jei nebandysi - nepavyks niekada.

Apie liūdesį, laisvas sielas ir įkvėpimą

Nuo tada, kai atsikrausčiau į Vilnių, niekada nesijaučiau savimi. 

Iš pradžių tyrinėjau, jaukinausi miestą ir žmones, bandžiau viską įsidėmėti, išmokti, atsiminti. Vėliau, kai pripratau, pradėjau kovoti už tai, kas man atrodo teisinga. Tai buvo plėšymosi, lipimo per save, emocijų bangų, bandymo suprasti ir pakeisti metai. Galvojau, kad turiu išsikovoti savo vietą po saule, kažkam kažką įrodyti, buvau pasiryžusi paaukoti visas jėgas, laiką ir mintis kitų labui. Niekada nepatylėdavau prieš neteisybę, nekokybę ir nekompetenciją. Drąsiai sakydavau tai, ką galvoju, žmonėms į akis. Tai kainavo daug nervų, bemiegių naktų ir sveikatos.

Vėliau atėjo psichologinio susidaužymo metas, kai nebeliko jokio įkvėpimo ar džiaugsmo. Neradau ramybės nei tyloje, nei vienatvėje, nei sapnuose (kas šiaip jau iki tol visada nuramindavo). Tik dabar, kai žiūriu atgal, pastebiu, kaip nuotraukose pasikeitė mano veido išraiška - šypsena susiaurėjo iki keistos grimasos, akyse nebeliko ugnelės. Net eisena pasikeitė, nebeliko pasitikėjimo savimi. Tie, kas turėjo tikslą sutrypti mano vidinį "aš",  pamažu sėkmingai artėjo link to. O aš tiesiog neturėjau į ką atsiremti, iš ko pasisemti stiprybės, kieno pavyzdžiu save motyvuoti, niekas nesuprato mano problemos. Liūdesys prilipo kaip šašas ir nusiplėšti jį per daug skaudėjo. Tai teko susigyventi. Bet žinot tą jausmą, kai šašas atsilupusiais kraštais už visko kliūna, ir tada skauda nuo kiekvieno užkabinimo? Va kažkas panašaus buvo su liūdesiu - kiekvienas nusivylimas, kiekviena nesėkmė ar konfliktas nudiegdavo kiaurai, ar, kaip kažkas yra pasakęs, "sudrebindavo mano mažą pasaulėlį". Žodžiu, tapau kažkokiu dvasiniu skuduru, prieš savo valią. Pykausi pati su savimi, įtikinėjau, kad aš stipresnė nei visi šitie iššūkiai, kad truputį dar reikia pakentėti ir greitai bus geriau. Tokia keista būsena. "Per silpna, kad likčiau, per tvirta išeit..."

Ir tada, vieną gražią dieną, įvyko lūžis.

Vieną gražią dieną aš staiga labai aiškiai suvokiau, kad kažkada mirsiu. Gal po 50 metų, gal po 10, gal poryt. Aš netikiu, kad gyvenimas man buvo duotas tam, kad būdama dvidešimt ketverių sustočiau. Kad nustočiau mokytis, tobulėti, keliauti, pažinti, kurti, keisti, atrasti, pamatyti, ragauti, juoktis, mylėti, rizikuoti, aukotis, mąstyti, jausti, siekti. Kad nustočiau kvėpuoti pilna krūtine.

Man užteko savo kelyje sutikti kelias laisvas sielas, kad suprasčiau, jog gyvenime privalau sekti paskui savo intuiciją. Kad aš nenoriu išgyventi visiškai tokią pačią dieną kasdien, diena iš dienos, iki pat gyvenimo galo. Rutina yra didžiausias laimės priešas.

Mes taip norim saugumo jausmo, pastovumo, kažkokio mistinio gyvenimo plano išsipildymo, jog patys save kasdien apgaudinėjame, kad turime ką prarasti. Bijodami prarasti mes užsimerkiam prieš dalykus, kurie mums atrodo neteisingi. Bijodami prarasti mes kenčiame, net jei blogai jaučiamės. Mes sureikšminame mažus, tiesiog apgailėtinai nereikšmingus dalykus tam, kad nebeliktų laiko mąstyti apie save pačius. Mes nurijam savo principus, sukandę dantis lipam per save, duodam į snukį savo vaikystės svajonei ir visa tai tam, kad ryte pabudę rastume savo gyvenimą lygiai tokį, kokį palikome prieš užmigdami. Mes patys save įtikiname, kad tai yra mūsų gyvenimo tikslas, kad tas mūsų kuriamas pastovumas - tai kažin koks pranašumas, ir bandome tuo įtikinti kitus.

Iš tikro gyvenimo tikslas yra žymiai paprastesnis - gyventi. Gyvenimas prasideda ten, kur tu išeini iš savo komforto zonos. Kur tu bijai, bet drebančia širdimi ir linkstančiom kojom eini kiaurai savo baimę. Kur tau nereikia penkių žadintuvų, kad ryte išliptum iš lovos. Nes tu NORI kuo greičiau išlipti.

Šiandien supratau, kas mane labiausiai motyvuoja gyventi (iš tikro gyventi, o ne lėtai merdėti rutinos agonijoj), iš ko galiu semtis stiprybės gyvenime.

Iš savęs vaikystėje.

Iš tos mažos Karolinos, kuri sulig "kas bus - tas bus, bet Karolina nepražus!" šokinėdavo nuo garažų stogelių, lipdavo į medžius skinti kriaušių, nors rankas sugeldavo širšės, kuri kojas nusibrozdindavo į spygliuotas tvoras ir duodavo į skudurus kiemo bernams, kurie skriausdavo jos katiną Micių. 

Iš tos mergaitės, kuri nieko nebijojo. Kuri tempdavo namo sraiges ir augindavo jas dėžutėje, kuri valgydavo sumuštinius aukštyn kojom, pasislėpusi po rašomuoju stalu skaitydavo visas iš eilės knygas, žaisdavo su broliais "bušido", pliekdavo kortomis su močiute, rinkdavo kolorado vabalus nuo bulvių stiebų, nors ir paniškai jų bijodavo, šokinėdavo jūroje per bangas iki kol pamėlynuodavo iš šalčio, grybaudama tyliai kalbėdavosi su kiekvienu rastu baravyku, o žiemą grįždavo nuo kalniukų permirkusi iki pat apatinių, vis dar sniego pilnomis kišenėmis, bet su plačia šypsena veide.

Va, kas yra mano didžiausias įkvėpimas.

Ta maža mergaitė, kuri galvojo, kad užaugus jos gyvenimas bus dar įdomesnis, nei tada.

Ir aš nenoriu jos nuvilti.

Trumpas atsisveikinimas su uniforma

Šiandien paskutinė šių metų diena. 

Ir tai oficialiai paskutinė diena, kai vilkiu uniformą.

Tačiau tai nereiškia, kad nustosiu dirbti ar siekti savo užsibrėžtų tikslų, "(...) negailėti jėgų gindama žmogaus laisves ir teises, visuomenės ir valstybės interesus". 

Tai tiesiog reiškia, kad, praėjus kiek daugiau nei 1 metams ir 8 mėnesiams, link savo tikslo nuo šiol eisiu apsiavusi ne kariškais, o kasdieniais batais. 

Todėl įveikiant kliūtis teks mažiau pasikliauti išorinėmis pagalbinėmis priemonėmis ir labiau susitelkti į vidinius pajėgumus. 

Nes silpnumas - lygiai taip kaip drąsa - ateina iš mūsų pačių minčių gilumos. 

Drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek daro.

Stiprus yra ne tas, kuris turi raumenų ar jėgos, o tas, kuris kasdien įveikia savo asmeninius iššūkius, apie kuriuos tik jis pats ir žino. Bet kurie, nesipriešinant, greitai žmogų sunaikintų.

Šiais metais supratau, kad gyvenime gali pasiekti visko. Pastangos, nuoširdumas ir įdirbis laikui bėgant atsiperka svariais rezultatais. Svarbiausia - savo energiją nukreipti teisinga linkme, tikėti tuo, ką darai, ir pasaulis (bent truputį, bent akimirkai) taps geresniu.

... Nors nuo rytojaus manęs jau nemaskuos kamufliažinė uniforma, kalbantis nereikės kiekvieno sakinio gale pridėti pagarbaus "Tamsta", nebejausiu ginklo svorio ir užplūstančio nekantrumo, ruošiantis įskaitiniams šūviams šaudykloje, o naktimis nebežadins netikėti aliarmai su raginimu tučtuojau prisistatyti į dislokacijos vietą, 

tai nėra taip svarbu, kol kraujyje įaugęs "Tėvynės labui!"

----------

"Tik tie, kurie tiki ir siekia,

pasikviečia laimę ir prie jos prisiliečia,

Tik tie, kurie ne tik ima, bet ir duoda,

apdovanojami duona...

Ir jie taip pat dalinasi.

Ir tik tie, kurie klauso kito,

būna išgirsti patys..."

(Pentagrama&Martyns)

Camino de Santiago: Day 26

Spalio 14, trečiadienis

26 diena

Finisterre.
Pasaulio pakraštys.
Vaizdai atima žadą, pakerta kojas ir verčia širdį greičiau plakti.
Finistera kažkuo panaši į Nidą - mėlynas vanduo, valtelės krante, miškai kalnapušių ir nameliai raudonais stogais.
Norėčiau šios dienos nepamiršti niekada - ji tokia graži...
Aš, Lina, Manfredas, Joschka ir Ugnė, pietaujantys indų restoranėlyje.
Laisvės ir pergalės jausmas, stovint ant skardžio prie švyturio.
Mes su Joschka, bėgantys į parduotuvę vyno.
Paskui mes visi, skubantys į paplūdimį.
Tobulai gražus dangus ir suvokimas, kad pražiopsojom saulėlydį.
Mano basos kojos šaltame vandenyne.
Besišypsanti Lina.
Manfredas, nuogas bėgantis į bangas - vienintelis tikras hipis tuščiame "Hipių paplūdimyje".
Vynas.
Juokas.
Žvaigždės.
Mudu su Joschka dviese pasilikę paplūdimy.
Paukščių takas virš mūsų galvų.
Mano pažadas jam niekada daugiau nesusidėti su subingalviais.
Sušąlusios kojos ir šokinėjantis planktonas (o vis dėlto ten buvo kažkokios krevetės...).
Ir noras, kad ši diena tęstųsi amžinai.

Gyvenime būna dienų, kurios praeina nepastebėtos, nieko nepalikdamos, kaip nepažįstami žmonės, su kuriais prasilenkiame gatvėje.
Tačiau pasitaiko dienų, kurios pasirodo kaip seniai nematytas geras draugas - apkabina tave, priverčia nusijuokti, papasakoja įdomią istoriją... Susitikimas, nors trumpas, sušildo tavo sielą, giliai įrėždamas meilės šiam draugui jausmą. Tai dienos, kai suprantame, kad mylime savo gyvenimą, kai jaučiamės esą gyvi ir truputį nemirtingi.
Tokios dienos yra tikrasis gyvenimas.

Camino yra gyvenimas.



----------

Day 26

Finisterre.
The edge of the World.
The scenery takes you breath away, weaken your legs and makes your heart beat faster.
Finisterre in a particular way is similar to Nida - clear blue water, little boats on the coast, pines forests and small houses with red roofs.
I'd like to never forget this day - it was so lovely...

Me, Lina, Manfred, Joschka and Ugnė eating in the small indian restaurant.
The feeling of freedom and victory, standing next to the lighthouse on the precipice.
Me and Joschka running to the shop for the wine.
Later, all us, rushing to the beach.
Perfectly beautiful sky and perception that we just missed the sunset.
My bare feet in the ice-cold ocean water.
Smiling Lina.
Manfred, running naked to the waves - the only true hippie in the empty "Hippie beach".
Wine.
Laugh.
Stars.
Me and Joschka left in the beach.
Milky Way above our heads.
My promise to him never again to be with assholes.
Frozen feet and jumping plankton (though it were some kind of shrimps...)
And the desire that this day would last forever.

In life, there are days which go by unnoticed, without leaving anything for you, just like unknown people we pass in the streets.
Yet there are those days which show up as a good, not seen for a long time friend - hugs you, makes you laugh, tells you an interesting story... A meeting, though short, warms your soul up, deeply incising feeling of love for that friend. These are days we understand that we love our life, we feel alive and a little bit immortal.
Days like these are the real life.

Camino is the real life.

Camino de Santiago: Day 25

Spalio 13, antradienis

25 diena

Santjagas. 
Mes išėjom iš albergo 6.30 val. Miške buvo aklinai tamsu, skubėjom. Reikėjo žiūrėti po kojomis, drėgnus keliukus silpnai apšvietė piligrimų žibintuvėliai. Ryto vėsa skverbėsi po rūbais ir gėrėsi į odą, nužvarbindama iš jaudulio suprakaitavusius delnus ir karščio mušamus skruostus.
Kažkurią sekundės dalį žvilgtelėjau į dangų ir kūnu nubėgo šiurpuliukai. Tiek žvaigždžių paskutinį kartą mačiau prieš 7-8 metus, stovykloje Kazlų Rūdos miškuose, kai su Radvile ir kažkokiu berniuku sukritę ant futbolo vartų tinklo stebėjom dangų.
Tačiau nebuvo kada stoviniuoti ir vėpsoti į žvaigždes; vyras grupės priekyje skubėjo, vesdamas mus per tamsų mišką, tarsi Mozė savo tautą per dykumą.

Saulė pakilo kaip tik tuomet, kai pasiekėm oro uostą. Rausvas ryto dangus, paskutiniai rūko likučiai ir kylančių lėktuvų gausmas... Taip, oro uostai, traukinių ir autobusų stotys, laivų prieplaukos - visos šios vietos turi savotišką magiją. Kelio magiją. Vieniems tai - visų kelių pradžia, kitiems - kelionės pabaiga.

Dūmų kvapas visame Monte de Gozo miestelyje. Tai vienas tų kvapų, kurie man labiausiai primena Lietuvą. Laužai. Šokantys šėšėliai draugų veiduose, naktimis prie ežero ar soduose. Degančių lapų kvapas ankstyvais rudens rytais. Mirštanti gamta...

Mano paskutinis per visą Camino bėgimas nuo kalno. Tiesiai į Santjagą. Laisvės pojūtis bėgant - neįkainojamas. Ištiesi rankas į šonus ir leidi vėjui pripildyti tavo plaučius - tikriausiai panašiai jaučiasi paukščiai, sklesdami aukštai virš kalnų. Štai, kas yra laisvė.

Ir pagaliau Santjagas - šiek tiek per didelis, šiek tiek per daug žmonių, mašinų ir triukšmo, bet vis tik miestas, į kurį ėjome 25 dienas. Ko mes tikėjomės? Ko siekėme? Kaip tai įsivaizdavome? Nebuvo nei fanfarų, nei fejerverkų, nei nušvitimo, tik skubėjimas ir susierzinimas (jie neleidžia įsinešti kuprinių į katedrą). Ir per mišias buvo sunku susikaupti, žmonės vaikščiojo pirmyn atgal, šnabždėjosi, muistėsi.
Tačiau buvo ir daug tikrumo - Lina, ašarotomis akimis, iš nuovargio užsnūdęs pagyvenęs piligrimas, atsirėmęs į akmeninę koloną, nuoširdus apkabinimas merginos, kurios net nepažįstu, linkint ramybės. Žiūrint į siūbuojančią smilkalinę ir ausyse skambant nuostabiai gražiam vienuolės balsui, kaupėsi ašaros.
Tai visko pabaiga. Kažko nepakartojamo, kažko didelio. Viskas baigėsi.

Po mišių, kai žmonės pradėjo skirstytis, tas jausmas tiesiog pritrėškė. Sukau ratus katedros viduje pro ašaras nematydama kelio. Su Lina vėl sutikom tą porelę iš Pietų Afrikos. Jie tokie nuoširdūs... Lina kalbėjo su moterimi, o aš paklausiau vyro, ar jie jau pasiėmė savo kompostelas. Taip. Paklausiau, koks tai jausmas. Labai geras. Aš susigraudinau. Tada jis apkabino mane tėviškai, patapšnojo per nugarą ir pasakė: "Viskas baigta. Mes tai padarėm. Viskas bus gerai." Tai buvo taip jautru... Vėl ašaros. Piligrimai supranta vieni kitus.

... Ir štai, mes laikome savo rankose piligrimų pažymėjimus. Įveikėm 517 km. Pergalės prieš save skonis, mūsų veiduose netelpančios šypsenos ir širdys, sprogstančios iš pasididžiavimo.

Papietavę išleidom Manfredą pas draugus ir prie katedros sutikom Brodrick. Vėl juokas. Jo komposteloj įrašyta kažkas panašaus į "Brodzilla" - žodžiu, bičas įveikė Camino kaip koks Godzilla.

Prisipirkom saldumynų (aš įkyriai reikalavau šokolado) ir iškritę ant grindinio priešais katedrą valgėm kaip maži vaikai - iš širdies ir iki pykinimo. Tą popietę mums neberūpėjo niekas - nei kaip atrodom (kaip benamiai?), nei kaip elgiamės (gulim aikštėj ant grindinio?), nei kas vyksta aplink mus (įprastas įprastų žmonių gyvenimas?). Mes buvom laimingi, savo tikslą pasiekę piligrimai. Mes tai padarėme. Mes perėjom savąjį Camino.

Vakare grįžome į albergą ir nebežinojom kur dėtis. Su Lina vaikščiojom iš kampo į kampą, nerasdamos sau vietos, ir klausinėjom viena kitos "Kas dabar? Ką veikti?" Nebereikia planuoti rytdienos, skaičiuoti kilometrų, rinktis kito miestelio, kuriame apsistosime, galvoti apie priešpiečius ar statytis žadintuvo.
Rytoj mūsų kojos nemins Camino...
Tai toks nenusakomai keistas jausmas, atrodo, žinojom, kad kažkada mūsų kelionė baigsis (tiksliai žinojom, juk nuo pradžių turėjom atgalinius bilietus), bet pabaiga užklupo netikėtai, nepasiruošus.
Kaip ir kiekvieną kartą, kai visiškai pilnai, iš visos dūšios, mėgaujiesi gyvenimu.

----------
Day 25

Santiago. 
We left the albergue at 6.30 a.m. The darkness in the forest was blinding, we were rushing. We had to watch our feet, pilgrims' flashlights faintly illuminated wet paths. Morning coolness was penetrating under our clothes and skin, nipping our wet (because of excitement) palms and warm cheeks.
For a second I glanced at sky and the shiver went through my body. Last time I saw so many stars was 7-8 years ago in a summercamp, in the middle of Kazlų Rūda forests, when me, Radvile and some boy were lying on the net of a football gate, observing the sky.
However, there was no time for loitering and gawking at the stars; the men in front of group was rushing, leading us through the dark forest, like Moses led his own nation through the desert.

The sun rised at the moment we reached the airport. Softly pink morning sky, the last remains of fog and the droning of the planes going up... Yeah, airports, train and bus stations, docks - all these places have pecular magic. Magic oh the way. For ones it's the begining of all ways, for others - the end of the journey.

The smell of smoke all around the Monte de Gozo town. It's one of the smells which remind me Lithuania the most. The bonfires. The shadows dancing on my friends' faces, at nights near the lake or at the homestead. The smell of burning leaves in early Autumn mornings. Dying nature...

My last running downhill on Camino. Right to the Santiago. The feeling of freedom while running - priceless. Strech out your arms and let the wind fill your lungs up - probably the birds feel the same, hovering high above the mountains. That is freedom.

And finally Santiago - a little too big, a little too crowded, too many cars and noise, but still the city, we were going to for 25 days. What did we expect for? What did we pursued for? How did we imagine that? There were no fireworks, no fanfares, no enlightenment, just rushing and irritation (they forbid to bring the backpacks in the Cathedral). It was also difficult to focus on the Mass, people were walking back and forth, whispering, squirming.
Nevertheless, there also was so much truthfulness - teary Lina's eyes, old pilgrim who was so tired that he fell asleep leaning to the stone column, genuine hug of a girl I don't even know, wishing me peace. Watching the swinging Botafumeiro and hearing the beautiful voice of singing nun my eyes burst into tears.
This is the end of everything. Of something unique, something big. Everything came to an end.

After the Mass, when people started to disperse, that feeling just crushed me down. I was going round and round inside the Cathedral, not seeing my way through the tears. Me and Lina met that couple from South Africa again. They are so sincere... Lina was talking to the woman, and I asked the man if they already got their Compostela certificates. Yes. I asked how does it feel now. Very good. I was tearful again. Then he hugged me like father, tapped my back and said: "This is it. We did it. Everything will be fine." That was so touching. Tears again. Pilgrims understand each other.

... And finally, we are holding our pilgrimage certificates. We walked 517 km. The taste of the victory against yourself, our smiles too big for our faces, and hearts exploding with pride.

After lunch we let Manfred go to his friends and next to the Cathedral we met Brodrick. Laugh once again. On his Compostela there's written something like "Brodzilla" - in short, the guy walked the Camino like Godzilla.

We bought a lot of sweets (I was obsessively asking for chocolate), fell down on the pavement in front of the Cathedral and ate like little kids - from our hearts and to sickness. That afternoon we cared about nothing - nor how do we look (like homeless people?), nor how do we act (lying on the pavement in the middle of the square?), nor what's happening around us (usual life of usual people?). We were happy pilgrims who reached their goal. We did it. We walked our own Camino.

In the evening we came back to our albergue and we didn't know where to put ourselves. Me and Lina were walking from one corner to another, not finding the right place to be, and asking each other "What now? What to do?" There's no need to plan tomorrow day, to count kilometers, to choose the next town to stay, to think about tomorrow's lunch or to set our alarmclocks on.
Tomorrow our feet will not step on the Camino...
That is such a nondescript and strange feeling; seems like we knew that at some time our journey will end (we knew it perfectly, since the beginning we had our return tickets), but the end came unawares, we were not prepared.
The same as it comes everytime when you're truthfully, from the deepness of your soul, enjoying your life.