Prie pusryčių stalo, kasdienėse kelionėse, savo mintyse prieš užmiegant ar svarbių sprendimų priėmime. Kartais - draugų kompanijose, kur visi šneka ir niekas nesiklauso. Madinguose vakarėliuose, kur visi visus pažįsta, bet slapta vieni kitų nekenčia. Paviršutiniškuose pokalbiuose, kur visi plūduriuoja dienos aktualijose ir nedrįsta nerti giliau. Nes bijo ne tik kitų, bet ir savo minčių.
Kartais atrodo, kad gimei ne toje planetoje, ar ne? Kad taip ir numirsi, nesutikęs nei vieno žmogaus, kuriam IŠ TIKRO rūpėtum. Kuris klaustų „kaip sekasi?“ ne tam, kad pats papasakotų. Kuris išklausytų tavo „dugno“ istorijas nesmerkdamas. Padėtų neprašydamas nieko atgal. Nuoširdžiai sirgtų už tave gyvenimo žaidime.
Mes visi skirtingai suprantame, kas yra sėkmė. Kažkam tai – sklandi karjera, kažkam – krūva pinigų, paauksuotas laikrodis ir vardiniai automobilio numeriai, kažkam – pilni namai vaikų juoko.
Jei man kažkur gyvenime tikrai pasisekė, tai tas momentas buvo penktoj klasėj, kai radau geriausią draugę. Žmogų, prie kurio niekada nereikėjo atsirinkinėti žodžių, pokalbio temų ar emocijų. Žmogų, kuris žino daugiausia mano juodų gyvenimo epizodų ir klaidų, bet niekada neleido jiems manęs apibrėžti. Kuris tikėjo manim net tada, kai aš pati netikėjau.
Man patinka šita nuotrauka. Mano geriausia draugė čia tikra. Be makiažo, be madingų rūbų, be tobulai sušukuotų plaukų, nuoširdžiai pavargusi. Savo namų virtuvėje – ten, kur nesibaigiančiomis naktimis išdiskutuota tiek temų. Kur būna ir beviltiško juoko dėl kasdienių problemų, ir skaudžių ašarų dėl pačių artimiausių, ir ateities planų, ir praeities analizių. Kur niekas nevynioja į vatą ir tiesą vertina labiau už ramų miegą. Kur per tiek metų užaugom kaip žmonės ir kaip asmenybės.
Kur jau ilgiau nei pusę gyvenimo susitinkam.
Žinodamos, kad vienišumas išgydomas tikrumu.
♥
