Apie vienišumą

Kartais mes visi jaučiamės vieniši. 

Prie pusryčių stalo, kasdienėse kelionėse, savo mintyse prieš užmiegant ar svarbių sprendimų priėmime. Kartais - draugų kompanijose, kur visi šneka ir niekas nesiklauso. Madinguose vakarėliuose, kur visi visus pažįsta, bet slapta vieni kitų nekenčia. Paviršutiniškuose pokalbiuose, kur visi plūduriuoja dienos aktualijose ir nedrįsta nerti giliau. Nes bijo ne tik kitų, bet ir savo minčių.

Kartais atrodo, kad gimei ne toje planetoje, ar ne? Kad taip ir numirsi, nesutikęs nei vieno žmogaus, kuriam IŠ TIKRO rūpėtum. Kuris klaustų „kaip sekasi?“ ne tam, kad pats papasakotų. Kuris išklausytų tavo „dugno“ istorijas nesmerkdamas. Padėtų neprašydamas nieko atgal. Nuoširdžiai sirgtų už tave gyvenimo žaidime.

Mes visi skirtingai suprantame, kas yra sėkmė. Kažkam tai – sklandi karjera, kažkam – krūva pinigų, paauksuotas laikrodis ir vardiniai automobilio numeriai, kažkam – pilni namai vaikų juoko.

Jei man kažkur gyvenime tikrai pasisekė, tai tas momentas buvo penktoj klasėj, kai radau geriausią draugę. Žmogų, prie kurio niekada nereikėjo atsirinkinėti žodžių, pokalbio temų ar emocijų. Žmogų, kuris žino daugiausia mano juodų gyvenimo epizodų ir klaidų, bet niekada neleido jiems manęs apibrėžti. Kuris tikėjo manim net tada, kai aš pati netikėjau.

Man patinka šita nuotrauka. Mano geriausia draugė čia tikra. Be makiažo, be madingų rūbų, be tobulai sušukuotų plaukų, nuoširdžiai pavargusi. Savo namų virtuvėje – ten, kur nesibaigiančiomis naktimis išdiskutuota tiek temų. Kur būna ir beviltiško juoko dėl kasdienių problemų, ir skaudžių ašarų dėl pačių artimiausių, ir ateities planų, ir praeities analizių. Kur niekas nevynioja į vatą ir tiesą vertina labiau už ramų miegą. Kur per tiek metų užaugom kaip žmonės ir kaip asmenybės. 

Kur jau ilgiau nei pusę gyvenimo susitinkam.

Žinodamos, kad vienišumas išgydomas tikrumu.

♥

Laiškas draugui

Labas. Žinai, kartais galvoju, kodėl mes esam tokia nelaiminga karta. Nežinau ar pastebėjai, bet atmetus visus gyvenimo būdo motyvatorius, influencerius ir kitokius vaivorykštėmis vemiančius veikėjus, didžioji dauguma mūsų kartos žmonių jaučiasi neišpildantys kažkokių savo lūkesčių. Iš šono atrodo, kad gyvena sėkmingus gyvenimus (FB ir instagramas taip rodo) ir viskas jiems gerai, bet jei įsižiūrėsi - jų akys liūdnos.

Atsimeni tokį Mikutavičiaus gabalą “Baigėme mokyklą”? Ten tokios eilutės yra: “Kai blaivas - meluoja, kad gerai, kad laimingas, kada girtas - padekim viską ir dingstam velniop...” Ar ne taip mes kartais visi jaučiamės?

Tik neparodom. Nes liūdėti, jaustis blogai yra kažkoks TABU. Neliūdėk, nesiskųsk, nedepresuok, nebūk toks NEGATYVAS. Negadink VAIBO, neapkrauk kitų savo problemomis, eik namo su savo supista nuotaika ir ten verk. ONLY GOOD VIBES, SENIUK!

O paskui stebimės, kad pirmaujam savižudybių statistikoj. Sakai, ne mūsų problema yra kitų žmonių problemos? Sakai, gyvenimas taip juos sustiprina ir užgrūdina? Kodėl “kačialkėj” kilnodami štangas suprantam, kad visi pakelia skirtingą svorį, o va gyvenime - nesuvokiam? O tada kai kas nors iššoka iš 5 aukšto balkono ar prisiryja tablečių, mes sakome: “O dieve, kaip čia taip nutiko?! Kodėl? Jis visada šypsojosi, pasakojo anekdotus ir buvo pozityvus žmogus...”

FUCK THAT. Liūdesys yra kaip pelėsis - jei uždarysi į tamsią drėgną vietą, jis tik plėsis. Vienintelis būdas su juo kovoti - traukti į dienos šviesą ir laikyti ant saulės spindulių. Tik užvis svarbiausia suprasti, kad ta saule galim būti bet kuris iš mūsų.

Dar vienas gimtadienis

Prasisuko dar vieni metai. 

Prisimenu save paauglystėje. Droviausia mergaitė pasaulyje. Tada aš visko gėdijausi, ypač savo išvaizdos. Spuoguoto veido, akinių storais stiklais, per greitai susiriebaluojančių plaukų, rūbų iš “skuduryno”. Atsimenu, kokį spaudimą gaudavau iš paaugliškos aplinkos – pradėk dažytis, renkis moteriškai, nesikūprink, kodėl tu su sportbačiais, kuprinę iškeisk į rankinę, einam į kavinę, nevalgyk picos, imk salotų, kaip su bernais sekasi, mačiau susirašinėji su kažkuo, tai pasakok gi, ko tyli, visiems įdomu. 

Paauglystėj gyvenau du gyvenimus. Viename vis bandžiau pritapti prie bendraamžių masės. Būti tokia, kaip jie. Kitame - slapta laisčiau ir auginau savo tikrąją asmenybę. Su visiškai nepopuliaria muzika, keistomis knygomis ir savo pačios mintimis. Ačiū dievui, kad turėjau tėvus, kurie negrūdo manęs į konkrečius rėmus, gal labiau leisdavo eksperimentuoti ir nudegti pačiai. Ačiū dievui, kad turėjau geriausią draugę, kuri niekada neabejojo manimi. Jai atrodė, kad aš galiu pasiekti viską. Jai vis dar taip atrodo. Mano draugė sugebėjo nedidelę manyje rusenančią maišto liepsnelę įpūsti iki visai nemenko laužo. Išmokė nieko nebijoti – nei kitų, nei savęs. Ir tai buvo pradžia.

Dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, aš kartais vis dar balansuoju ant tos pritapti-nepritapti ribos. Kartais aš vis dar bijau, kad niekam manęs nereikia. Kad nugyvensiu savo gyvenimą visiškai beprasmiškai. Kažkur skaičiau, kad jei per dieną pradžiuginsi bent vieną žmogų, tai po 10 metų būsi pradžiuginęs 3650 žmonių, arba pralinksminęs nedidelį miestelį savo įnašu į bendrą džiaugsmo fondą. Bent vieną žmogų per dieną. O kodėl ne?

Kasmet per gimtadienį bandau išanalizuoti praėjusius metus. Šie – kaip niekad banguoti. Kelionės, darbo paieškos, pirmasis rimtas straipsnis, liūdesio akimirkos, savigrauža, nepavykę bandymai, didžiausios svajonės išsipildymas, draugai, palaikymas, kariuomenė, naujų tikslų išsikėlimas, galimybės, susitaikymas su savimi ir gyvenimu.

Ir štai aš čia. Kartais atrodo, kad sapnuoju. Nes negali būti, kad man taip sekasi. Turiu rūpestingą šeimą, palaikančius draugus, įdomius pažįstamus žmones, su kuriais galiu padiskutuoti. Turiu stiprią sveikatą, šiokius tokius gabumus tam tikruose dalykuose, keletą gražių charakterio savybių. Tarnauju kuopoje kartu su įdomiais ir motyvuotais kariais (kuriuos jau pradedu priimti kaip savo naują šeimą. Ačiū jums už tai ♥). Dirbu su kolektyvu, kuris monotonišką darbą paverčia pramoga. Turiu visas galimybes savo svajones paversti realybe – mažais žingsneliais, kantriai dirbant, kartais prarandant viltį, bet visgi galiu.

Iki šiol važiavau per gyvenimą dviračiu kvadratiniais ratais. Šiandien lekiu tarsi ant paspirtuko.

Va tokie tie metai buvo. Išlaisvinantys. Pamokantys. Atveriantys akis ir širdį. Kasdien pripildantys mano mintis dėkingumu. 

Vienintelis iš tiesų svarbus klausimas gyvenime - ar aš laiminga?

Jūsų visų dėka – tikrai taip. ♥

Naujametinis palinkėjimas

Aš seniai norėjau parašyti apie viską. Bet vis nueidavau miegoti, o ryte nebeprisimindavau.

Norėjau parašyti apie kasmetines šventes, kurių nejaučiau. Apie tą beprasmybės jausmą žiūrint į pavargusius ir nelaimingus žmonių veidus: „Šiandien 6 valandas ieškojau ką nupirkti dovanų!“ Štai kodėl nemėgstu švenčių. Nes mylim vieni kitus tik per šventes. Nes apdovanojam, lepinam ir prisimenam tik per šventes. Nes tik per visokias šventes atrandam laiko susitikti su žmogumi ir paklausti „Tai kaip tu gyveni?!“ BE TAVĘS, va kaip jis gyvena.

Apie mus. Taip anksti nusivylusius gyvenimu, žmonėmis, santykiais, darbais, karjeromis ir apskritai viskuo, kuo tik įmanoma nusivilti. Mes dar nespėjom pagyventi, o jau liūdim dėl to, kad mums nepavyko. Iš visų jėgų stengiamės parodyti, kad iš tiesų gyvename linksmai – instagram ir facebook sprogsta nuo mūsų kelionių, šėlionių, pramogų ir hobių. Nuotraukose šypsomės. Tada laukiam, kiek žmonių sureaguos. Tarsi jų reakcija garantuotų mūsų įsitraukimą į visuomenę. Tarsi nėra „like‘ų“ – nėra ir prasmės gyventi. 

Mes tokie depresyvūs ir tokie dramatiški, kad kartais pavargstu iš šono žiūrėti. Prisižiūrėję romantinių filmų tikimės, kad meilė visada būna dvipusė, kad nereikalauja pastangų ir per 90 minučių pereina visus išbandymus iki „ILGAI IR LAIMINGAI...“ Deja. Meilė yra darbas, tolerancija, pasiaukojimas, nuolatinis rūpestis. Kartais net mylintys žmonės išsiskiria. Kartais susituokia ne su tais, kuriuos myli. Kartais paskutinę minutę pasuka skirtingais keliais. Kartais daro klaidas ir jose gyvena 30 metų. Kartais pirma meilė lydi iki gyvenimo pabaigos. Bet juk tikra sveika meilė turėtų būti paprasta ir neskaudi. Juk nesunku mylėti tą, kuris myli tave. O jei sunku, tai gal myli tik tu?

O tada prisigeriam. Nes gyvenimas - šūdas. Nes visiems aplink sekasi, o man ne. Nes metai bėga, draugai kuria šeimas, lipa karjeros laiptais, statosi namus, o aš stoviu tam pačiam taške. Aišku, to nesakau niekam, kad neatkreipčiau dėmesio į savo stagnaciją. Sakau, kad prisigersim, nes VA-KA-RĖ-LIS!!! Bet alkoholis atpalaiduoja smegenis ir tikrosios mintys nori nenori veržiasi į laisvę. Kodėl tik girti galim kalbėtis apie tai, kas mums iš tikro rūpi?

Pagal kažkokią ten apklausą, populiariausia specialybė Lietuvoje – parduotuvės pardavėja. Jų yra daugiausiai. Manau, kad skaičiai klysta. Daugiausiai yra aktorių. Ne tų tikrų, kurie ant scenos ar ekranuose. Ne. Mes juk patys aktoriai - kasdieniame absurdo spektaklyje. Giliai viduje užkasę tikruosius „AŠ“ (kurie įkyriai bando išsiveržti į pasaulį nuoširdumu ir tikromis emocijomis), užsidėję plastmasines šypsenas šuoliuojam per gyvenimą. Iki kol kas nors, pavargęs nuo vaidinimo, neužsimeta kilpos ant kaklo.

DRĄSOS. Va ko aš norėčiau palinkėti mums visiems. Kalėdų, naujų metų, gimtadienių ir šiaip antradienio proga. 

Drąsos prisiminti mylimus žmones kasdien, nelaukiant progų ar švenčių. Apkabinti, bučiuoti, lepinti, stebinti, džiuginti, skatinti ir skirti laiko kasdien. Tiesiog.

Drąsos gyventi ir priimti gyvenimą su visais nuopuoliais ir pakilimais. Priimti netektis ir nesėkmes kaip sudėtinę gyvenimo dalį, o ne kaip gyvenimo pabaigą. Nebijoti eiti savitą kelią, nepanašų į kitų. Taisyklių juk nėra. ;)

Drąsos pamilti, įsileisti kitą į gyvenimą ir puoselėti tą jausmą. Mylėti kažką labiau, nei myli pats save. Net jei kelis kartus prieš tai jau nudegei. Net jei žinai, kad ir šį kartą taip gali atsitikti. Visada pasilieka galimybė, kad atsitiks visai ne taip.

Drąsos adekvačiai ir ramiai reaguoti į gyvenimo išbandymus. Kančia mus daro stipresniais tik tuo atveju, jei mes ją išgyvename suvokdami, o ne užpilam alkoholiu iki komos. Vakarėliai problemų neišsprendžia, tik paverčia tave alkoholiku su atminties sutrikimais.

Tiesiog linkiu drąsos būti SAVIMI.

Ir drąsos būti SU SAVIMI.

♥

Apie sudaužytas širdis

O liūdniausias dalykas, kurį supratau apie mūsų kartą – taip pat nerūpestingai, kaip daužom iPhone‘us, daužom ir vieni kitų širdis. Su mintim, kad viskas pataisoma. Arba kas porą metų vis tiek reikia pirkti naują. Nes lagina, atsibodo, seniai yra geresnių modelių.

Todėl mane supa minia jaunų liūdnų žmonių. Jie daug kartų nusivylė. Baimė vėl būti ištaškytam ant asfalto ima viršų. Jie neleidžia jų prisijaukinti. Nenori tapti pažeidžiami. Per daug kartų buvo.

Todėl jie atstumia žmones. Ir tiems, kuriuos jie atstumia, tokiu būdu jie sudaužo širdis. 

Ir tai tęsiasi tęsiasi tęsiasi... iš žmogaus žmogui, iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą, iš kartos į kartą, skersai ir išilgai viso pasaulio.

Ir visi mes vaikštom nelaimingi ir bijom gyventi. Vienintelė Visatoje žinoma planeta, kurioje egzistuoja gyvybė, ir ta pati persisunkusi liūdesiu ir abejingumu.

Šiek tiek daugiau meilės ir rūpesčio vieni kitais, žmonės, prašyčiau. Gal mes dar turim vilties.

 ♥