Prasisuko dar vieni metai.
Prisimenu save paauglystėje.
Droviausia mergaitė pasaulyje. Tada aš visko gėdijausi, ypač savo išvaizdos.
Spuoguoto veido, akinių storais stiklais, per greitai susiriebaluojančių
plaukų, rūbų iš “skuduryno”. Atsimenu, kokį spaudimą gaudavau iš paaugliškos aplinkos
– pradėk dažytis, renkis moteriškai, nesikūprink, kodėl tu su sportbačiais,
kuprinę iškeisk į rankinę, einam į kavinę, nevalgyk picos, imk salotų, kaip su
bernais sekasi, mačiau susirašinėji su kažkuo, tai pasakok gi, ko tyli, visiems
įdomu.
Paauglystėj gyvenau du gyvenimus.
Viename vis bandžiau pritapti prie bendraamžių masės. Būti tokia, kaip jie.
Kitame - slapta laisčiau ir auginau savo tikrąją asmenybę. Su visiškai
nepopuliaria muzika, keistomis knygomis ir savo pačios mintimis. Ačiū dievui, kad
turėjau tėvus, kurie negrūdo manęs į konkrečius rėmus, gal labiau leisdavo
eksperimentuoti ir nudegti pačiai. Ačiū dievui, kad turėjau geriausią draugę,
kuri niekada neabejojo manimi. Jai atrodė, kad aš galiu pasiekti viską. Jai vis
dar taip atrodo. Mano draugė sugebėjo nedidelę manyje rusenančią maišto
liepsnelę įpūsti iki visai nemenko laužo. Išmokė nieko nebijoti – nei kitų, nei
savęs. Ir tai buvo pradžia.
Dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, aš
kartais vis dar balansuoju ant tos pritapti-nepritapti ribos. Kartais aš vis
dar bijau, kad niekam manęs nereikia. Kad nugyvensiu savo gyvenimą visiškai
beprasmiškai. Kažkur skaičiau, kad jei per dieną pradžiuginsi bent vieną žmogų,
tai po 10 metų būsi pradžiuginęs 3650 žmonių, arba pralinksminęs nedidelį miestelį
savo įnašu į bendrą džiaugsmo fondą. Bent vieną žmogų per dieną. O kodėl ne?
Kasmet per gimtadienį bandau
išanalizuoti praėjusius metus. Šie – kaip niekad banguoti. Kelionės, darbo
paieškos, pirmasis rimtas straipsnis, liūdesio akimirkos, savigrauža, nepavykę
bandymai, didžiausios svajonės išsipildymas, draugai, palaikymas, kariuomenė,
naujų tikslų išsikėlimas, galimybės, susitaikymas su savimi ir gyvenimu.
Ir štai aš čia. Kartais atrodo, kad
sapnuoju. Nes negali būti, kad man taip sekasi. Turiu rūpestingą šeimą,
palaikančius draugus, įdomius pažįstamus žmones, su kuriais galiu padiskutuoti.
Turiu stiprią sveikatą, šiokius tokius gabumus tam tikruose dalykuose, keletą
gražių charakterio savybių. Tarnauju kuopoje kartu su įdomiais ir motyvuotais
kariais (kuriuos jau pradedu priimti kaip savo naują šeimą. Ačiū jums už tai ♥).
Dirbu su kolektyvu, kuris monotonišką darbą paverčia pramoga. Turiu visas
galimybes savo svajones paversti realybe – mažais žingsneliais, kantriai
dirbant, kartais prarandant viltį, bet visgi galiu.
Iki šiol važiavau per gyvenimą dviračiu
kvadratiniais ratais. Šiandien lekiu tarsi ant paspirtuko.
Va tokie tie metai buvo. Išlaisvinantys.
Pamokantys. Atveriantys akis ir širdį. Kasdien pripildantys mano mintis
dėkingumu.
Vienintelis iš tiesų svarbus klausimas
gyvenime - ar aš laiminga?
Jūsų visų dėka – tikrai taip. ♥
