Aš seniai norėjau parašyti apie viską. Bet vis nueidavau miegoti, o ryte nebeprisimindavau.
Norėjau parašyti apie kasmetines šventes, kurių nejaučiau. Apie tą beprasmybės jausmą žiūrint į pavargusius ir nelaimingus žmonių veidus: „Šiandien 6 valandas ieškojau ką nupirkti dovanų!“ Štai kodėl nemėgstu švenčių. Nes mylim vieni kitus tik per šventes. Nes apdovanojam, lepinam ir prisimenam tik per šventes. Nes tik per visokias šventes atrandam laiko susitikti su žmogumi ir paklausti „Tai kaip tu gyveni?!“ BE TAVĘS, va kaip jis gyvena.
Apie mus. Taip anksti nusivylusius gyvenimu, žmonėmis, santykiais, darbais, karjeromis ir apskritai viskuo, kuo tik įmanoma nusivilti. Mes dar nespėjom pagyventi, o jau liūdim dėl to, kad mums nepavyko. Iš visų jėgų stengiamės parodyti, kad iš tiesų gyvename linksmai – instagram ir facebook sprogsta nuo mūsų kelionių, šėlionių, pramogų ir hobių. Nuotraukose šypsomės. Tada laukiam, kiek žmonių sureaguos. Tarsi jų reakcija garantuotų mūsų įsitraukimą į visuomenę. Tarsi nėra „like‘ų“ – nėra ir prasmės gyventi.
Mes tokie depresyvūs ir tokie dramatiški, kad kartais pavargstu iš šono žiūrėti. Prisižiūrėję romantinių filmų tikimės, kad meilė visada būna dvipusė, kad nereikalauja pastangų ir per 90 minučių pereina visus išbandymus iki „ILGAI IR LAIMINGAI...“ Deja. Meilė yra darbas, tolerancija, pasiaukojimas, nuolatinis rūpestis. Kartais net mylintys žmonės išsiskiria. Kartais susituokia ne su tais, kuriuos myli. Kartais paskutinę minutę pasuka skirtingais keliais. Kartais daro klaidas ir jose gyvena 30 metų. Kartais pirma meilė lydi iki gyvenimo pabaigos. Bet juk tikra sveika meilė turėtų būti paprasta ir neskaudi. Juk nesunku mylėti tą, kuris myli tave. O jei sunku, tai gal myli tik tu?
O tada prisigeriam. Nes gyvenimas - šūdas. Nes visiems aplink sekasi, o man ne. Nes metai bėga, draugai kuria šeimas, lipa karjeros laiptais, statosi namus, o aš stoviu tam pačiam taške. Aišku, to nesakau niekam, kad neatkreipčiau dėmesio į savo stagnaciją. Sakau, kad prisigersim, nes VA-KA-RĖ-LIS!!! Bet alkoholis atpalaiduoja smegenis ir tikrosios mintys nori nenori veržiasi į laisvę. Kodėl tik girti galim kalbėtis apie tai, kas mums iš tikro rūpi?
Pagal kažkokią ten apklausą, populiariausia specialybė Lietuvoje – parduotuvės pardavėja. Jų yra daugiausiai. Manau, kad skaičiai klysta. Daugiausiai yra aktorių. Ne tų tikrų, kurie ant scenos ar ekranuose. Ne. Mes juk patys aktoriai - kasdieniame absurdo spektaklyje. Giliai viduje užkasę tikruosius „AŠ“ (kurie įkyriai bando išsiveržti į pasaulį nuoširdumu ir tikromis emocijomis), užsidėję plastmasines šypsenas šuoliuojam per gyvenimą. Iki kol kas nors, pavargęs nuo vaidinimo, neužsimeta kilpos ant kaklo.
DRĄSOS. Va ko aš norėčiau palinkėti mums visiems. Kalėdų, naujų metų, gimtadienių ir šiaip antradienio proga.
Drąsos prisiminti mylimus žmones kasdien, nelaukiant progų ar švenčių. Apkabinti, bučiuoti, lepinti, stebinti, džiuginti, skatinti ir skirti laiko kasdien. Tiesiog.
Drąsos gyventi ir priimti gyvenimą su visais nuopuoliais ir pakilimais. Priimti netektis ir nesėkmes kaip sudėtinę gyvenimo dalį, o ne kaip gyvenimo pabaigą. Nebijoti eiti savitą kelią, nepanašų į kitų. Taisyklių juk nėra. 
Drąsos pamilti, įsileisti kitą į gyvenimą ir puoselėti tą jausmą. Mylėti kažką labiau, nei myli pats save. Net jei kelis kartus prieš tai jau nudegei. Net jei žinai, kad ir šį kartą taip gali atsitikti. Visada pasilieka galimybė, kad atsitiks visai ne taip.
Drąsos adekvačiai ir ramiai reaguoti į gyvenimo išbandymus. Kančia mus daro stipresniais tik tuo atveju, jei mes ją išgyvename suvokdami, o ne užpilam alkoholiu iki komos. Vakarėliai problemų neišsprendžia, tik paverčia tave alkoholiku su atminties sutrikimais.
Tiesiog linkiu drąsos būti SAVIMI.
Ir drąsos būti SU SAVIMI.
♥
