O
liūdniausias dalykas, kurį supratau apie mūsų kartą – taip pat nerūpestingai,
kaip daužom iPhone‘us, daužom ir vieni kitų širdis. Su mintim, kad viskas
pataisoma. Arba kas porą metų vis tiek reikia pirkti naują. Nes lagina,
atsibodo, seniai yra geresnių modelių.
Todėl mane supa minia jaunų liūdnų žmonių. Jie daug kartų nusivylė. Baimė vėl
būti ištaškytam ant asfalto ima viršų. Jie neleidžia jų prisijaukinti. Nenori
tapti pažeidžiami. Per daug kartų buvo.
Todėl jie atstumia žmones. Ir tiems, kuriuos
jie atstumia, tokiu būdu jie sudaužo širdis.
Ir tai tęsiasi tęsiasi tęsiasi... iš žmogaus
žmogui, iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą, iš kartos į kartą, skersai
ir išilgai viso pasaulio.
Ir visi mes vaikštom nelaimingi ir bijom gyventi.
Vienintelė Visatoje žinoma planeta, kurioje egzistuoja gyvybė, ir ta pati
persisunkusi liūdesiu ir abejingumu.
Šiek tiek daugiau meilės ir rūpesčio
vieni kitais, žmonės, prašyčiau. Gal mes dar turim vilties.
♥
