Mums viskas
gerai, mes nesergam depresija. Bet vis tiek užsiimam savidestrukcija. Rūkom
daugiau nei norisi, geriam ne dėl to, kad būtų smagu, bet tam, kad pamirštume,
kaip liūdna viduje. Karts nuo karto paverkiam, būdami vieni.
Mes nesikalbam
tarpusavyje.
Mes neskambinam
draugams ir nesakom: „Labas, šiandien galvojau apie savižudybę. Nes man jau visko
kažkaip per daug.“
Mes nesakom: „Aš
nemiegu naktimis, nes vis dar mąstau apie žmogų, kuris mane paliko prieš kelis
mėnesius. Ar kelis metus.“
Ir nesakom: „Jaučiuosi
visiškas šūdas, nes nerealizuoju savęs. Sukuosi rutinos beprasmybėje ir matau,
kaip gyvenimas eina pro šalį.“
Arba: „Velniškai
bijau, kad niekada nebebūsiu laimingas.“
Vietoj to mes dalinamės
pletkais, džiaugiamės pirkiniais, diskutuojam apie naujienų portalų antraštes,
pasakojam vieni kitiems ką nuveikėm per dieną ar su kuo buvom susitikę.
Nukreipiam temą. Mes nekalbam apie dalykus, kurie mus graužia iš vidaus. Jei
kažkas bando atsiverti, mums tai taip pat nejauku, kaip išvysti nuogą žmogų vidury
prekybos centro. Jei kažkas bando lįsti mums į dūšią – bėgam. Saugom savo
mintis ir skaudulius, tarsi kiti norėtų piktybiškai į juos suleisti nagus.
Mes nesikalbam
apie tai, kas svarbu.
Apie tai, kaip
žiūrėdami į nuostabius kitų gyvenimus socialiniuose tinkluose patys
psichologiškai traukiamės ir minkštėjam. Kaip plonytė riba tarp kitų sėkmių ir
mano nesėkmių tampa praraja. Kaip empatijos trūkumas ir kažkieno primestos
etiketo taisyklės mus verčia „small talk“ zombiais. Kaip žiūrėdami į veidrodį
keikiam savo atvaizdą, nes grožio standartus sukūrė kažkas nepasiekiamai
tobulas. Kaip ieškodami menkiausio supratimo ir šilumos įsimylim kiekvieną,
kuris mums parodo bent truputį dėmesio. Vėl ir vėl nudegam.
Nesikalbam apie
tai, kaip kartais pasaulis užgriūna ant pečių tokia jėga, kad sulinksta kojos.
Ir vienam išsilaikyti darosi per sunku.
Aš žiūriu aplink save
ir matau daug nelaimingų žmonių. Iš kuklumo jie visada sako: „Ne taip jau
blogai aš gyvenu, nevarykim dievo į medį.“ Bet dievas pats iš streso įliptų į
medį, jei jam reikėtų nugyventi bent dieną tokioj psichologinėj įtampoj, kurioj
gyvename mes šiandien.
O iš tiesų, juk
širdys būtų daug lengvesnės, jei tik išdrįstume IŠ TIKRO KALBĖTIS.
