Praėjo mėnuo nuo tada, kai priėmiau vieną geriausių sprendimų savo gyvenime.
Palikau tai, kas mane ėdė iš vidaus, kas liūdino, pykdė, kėlė nusivylimą, susierzinimą ir norą vakarais paverkti į pagalvės kampą.
Prieš mėnesį išėjau iš darbo.
Išėjau iš darbo, kuriame per tris metus nebuvo nei dienos, kai neišgirsčiau
"Kaip aš tave užjaučiu...",
"Neimk į galvą, neverta...",
"Tu kariauji su vėjo malūnais...",
"Tu nieko čia nepakeisi...",
"Susitaikyk ir nustok kelti bangas...".
Nelabai motyvuoja.
Bet žmonėms, kurie įklimpę į savo komforto zoną, į ramų ir užtikrintą gyvenimą, tai atrodo normalu. Nekelti bangų. Nieko nebandyt pakeisti, pasitenkinti esama situacija, nesipriešinti įtakingiems autoritetams, nekritikuoti, nekvestionuoti, nekalbėti, nekvėpuoti...
Mane auklėjo šiek tiek kitaip. Mane mokė kovoti už savo įsitikinimus - ne aklai ginčytis, o įsigilinus į temą sudėlioti argumentus. Mane mokė nedaryti "šūdo", nesukti "varkių", neužsiimti machinacijom ir neapgaudinėti. Daryti viską atvirai ir nuoširdžiai. Dirbti kokybiškai, sudėti save į tai, ką darai, atiduoti tam visą širdį. Visada prisiimti atsakomybę. Pripažinti klaidas. Mane mokė, kad geriau išvis nedaryti, negu daryti atmestinai ir po to mirti iš gėdos matant rezultatą. Gyventi taip, kad su pasididžiavimu galėtum po savo darbais pasirašyti savo pavardę. Oriai priimti visas iš to išeinančias pasekmes - geras ir nelabai. Mane mokė neužsimerkti prieš neteisybę ir niekada nebijoti garsiai ištarti tiesos.
Darbe, kurį palikau, liūdniausia buvo tai, kad visi matė ir iki šiol mato visus nelogiškus ten vykstančius dalykus, bet niekas nebando to pakeisti. Suvokia situacijų absurdiškumą, bet tyli ir klusniai vykdo net pačius kvailiausius pavedimus.
Mano viršininkas pykdavo, kai užduodavome jam klausimus; jis sakydavo: "Pas mane turite ateiti ne su klausimais, o su pasiūlymais." Kiekvieną bandymą diskutuoti jis suprasdavo kaip asmeninę kritiką, kiekvieną garsiai ištartą abejonę dėl užduoties vykdymo eigos priimdavo kaip įžeidimą. Tai buvo darbas, kuriame niekam nereikėjo darbuotojų nuoširdumo ar tiesaus atsakymo į klausimus. Vieta, kurioje baltais marškiniais vilkintys pingvinai, pasirišę kaklaraiščius, kasdien vieni kitiems šypsosi plastmasinėmis šypsenomis, vaidindami viename dideliame politkorektiškame absurdo spektaklyje. O grįžę namo stikle viskio skandina savo pyktį ir nusivylimą. Ten nebuvo komandinės dvasios, nebuvo lyderių, kurie uždegtų savo pavyzdžiu, nebuvo darbo dėl bendro tikslo; ten buvo tie, kurie turi teisę vadovauti, ir tie, kurie turi teisę klusniai vykdyti nurodymus. (Nepaisant bendros tendencijos, ten vis dar yra žmonių, kurie teikia vilties! Ir ant tų žmonių gležnų pečių laikosi visa darbovietė. Tik nebeaišku, ar ilgai.)
Prieš mėnesį palikau šį spektaklį ir išvažiavau į Nidą. Sezoninis darbas, kuris po pastarųjų trijų metų atrodo kaip atostogos. Nuostabiausia tai, kad čia nereikia kasdien žaisti žaidimo "Atspėk, ką mano viršininkas galvoja" arba to kito - "Atspėk, ką turi padaryti". Čia, uždavęs viršininkui net kvailiausią klausimą pasaulyje, sulauksi atsakymo. Taip, prieš tai tave patrauks per dantį, prieš tai visi pasijuoks, bet galų gale gausi išsamų atsakymą. Kai suklysi - tau pasakys, kur suklydai ir kaip kitą kartą išvengti klaidos. Jei nespėsi - tau padės, jei gerai atliksi darbą - pagirs, jei suklupsi - padės atsistoti. Čia vienas už visus, visi už vieną.
Per šį mėnesį aiškiai supratau vieną dalyką - jei vieta/darbas/kompanija/aplinka, kurioje esi, tau kelia neigiamas emocijas - palik tai. Nesvarbu, kad galbūt tai perspektyvu, pelninga ar garantuoja tau ramią ateitį. Jei retai šypsaisi, jei tik pabudus tavo nuotaika bloga, jei būdamas toje vietoje nuolat mąstai, kaip norėtum būti kitur - išeik.
Ieškok vietos, kurioje net pavargęs po sunkios dienos, purvinas ir išsekęs, galėtum pasakyti: "Dieve, kaip man gera..."
Dažnai gyvenime nuo svarbių sprendimų priėmimo mus sustabdo racionalumas. Tai tas plonas balselis galvoje, kuris nuolat kartoja, kad norėdamas būti laimingu privalai turėti gerai apmokamą darbą, nuosavą butą gerame rajone, nuliovą mašiną ir antrą pusę, laukiančią namie su vakariene.
Viskas gerai, kai kuriems žmonėms užtenka tiek iki laimės.
Bet jei širdis sako, kad neužtenka, tai nebijok ieškoti.
Sukaupk visus drąsos likučius ir bandyk.
Gali būti, kad iš karto nepavyks.
Bet ei, juk jei nebandysi - nepavyks niekada.
