Apie darbą, drąsą ir sprendimus

Praėjo mėnuo nuo tada, kai priėmiau vieną geriausių sprendimų savo gyvenime.

Palikau tai, kas mane ėdė iš vidaus, kas liūdino, pykdė, kėlė nusivylimą, susierzinimą ir norą vakarais paverkti į pagalvės kampą.

Prieš mėnesį išėjau iš darbo.

Išėjau iš darbo, kuriame per tris metus nebuvo nei dienos, kai neišgirsčiau

"Kaip aš tave užjaučiu...", 

"Neimk į galvą, neverta...", 

"Tu kariauji su vėjo malūnais...", 

"Tu nieko čia nepakeisi...", 

"Susitaikyk ir nustok kelti bangas...". 

Nelabai motyvuoja. 

Bet žmonėms, kurie įklimpę į savo komforto zoną, į ramų ir užtikrintą gyvenimą, tai atrodo normalu. Nekelti bangų. Nieko nebandyt pakeisti, pasitenkinti esama situacija, nesipriešinti įtakingiems autoritetams, nekritikuoti, nekvestionuoti, nekalbėti, nekvėpuoti...

Mane auklėjo šiek tiek kitaip. Mane mokė kovoti už savo įsitikinimus - ne aklai ginčytis, o įsigilinus į temą sudėlioti argumentus. Mane mokė nedaryti "šūdo", nesukti "varkių", neužsiimti machinacijom ir neapgaudinėti. Daryti viską atvirai ir nuoširdžiai. Dirbti kokybiškai, sudėti save į tai, ką darai, atiduoti tam visą širdį. Visada prisiimti atsakomybę. Pripažinti klaidas. Mane mokė, kad geriau išvis nedaryti, negu daryti atmestinai ir po to mirti iš gėdos matant rezultatą. Gyventi taip, kad su pasididžiavimu galėtum po savo darbais pasirašyti savo pavardę. Oriai priimti visas iš to išeinančias pasekmes - geras ir nelabai. Mane mokė neužsimerkti prieš neteisybę ir niekada nebijoti garsiai ištarti tiesos.

Darbe, kurį palikau, liūdniausia buvo tai, kad visi matė ir iki šiol mato visus nelogiškus ten vykstančius dalykus, bet niekas nebando to pakeisti. Suvokia situacijų absurdiškumą, bet tyli ir klusniai vykdo net pačius kvailiausius pavedimus. 

Mano viršininkas pykdavo, kai užduodavome jam klausimus; jis sakydavo: "Pas mane turite ateiti ne su klausimais, o su pasiūlymais." Kiekvieną bandymą diskutuoti jis suprasdavo kaip asmeninę kritiką, kiekvieną garsiai ištartą abejonę dėl užduoties vykdymo eigos priimdavo kaip įžeidimą. Tai buvo darbas, kuriame niekam nereikėjo darbuotojų nuoširdumo ar tiesaus atsakymo į klausimus. Vieta, kurioje baltais marškiniais vilkintys pingvinai, pasirišę kaklaraiščius, kasdien vieni kitiems šypsosi plastmasinėmis šypsenomis, vaidindami viename dideliame politkorektiškame absurdo spektaklyje. O grįžę namo stikle viskio skandina savo pyktį ir nusivylimą. Ten nebuvo komandinės dvasios, nebuvo lyderių, kurie uždegtų savo pavyzdžiu, nebuvo darbo dėl bendro tikslo; ten buvo tie, kurie turi teisę vadovauti, ir tie, kurie turi teisę klusniai vykdyti nurodymus. (Nepaisant bendros tendencijos, ten vis dar yra žmonių, kurie teikia vilties! Ir ant tų žmonių gležnų pečių laikosi visa darbovietė. Tik nebeaišku, ar ilgai.)

Prieš mėnesį palikau šį spektaklį ir išvažiavau į Nidą. Sezoninis darbas, kuris po pastarųjų trijų metų atrodo kaip atostogos. Nuostabiausia tai, kad čia nereikia kasdien žaisti žaidimo "Atspėk, ką mano viršininkas galvoja" arba to kito - "Atspėk, ką turi padaryti". Čia, uždavęs viršininkui net kvailiausią klausimą pasaulyje, sulauksi atsakymo. Taip, prieš tai tave patrauks per dantį, prieš tai visi pasijuoks, bet galų gale gausi išsamų atsakymą. Kai suklysi - tau pasakys, kur suklydai ir kaip kitą kartą išvengti klaidos. Jei nespėsi - tau padės, jei gerai atliksi darbą - pagirs, jei suklupsi - padės atsistoti. Čia vienas už visus, visi už vieną.

Per šį mėnesį aiškiai supratau vieną dalyką - jei vieta/darbas/kompanija/aplinka, kurioje esi, tau kelia neigiamas emocijas - palik tai. Nesvarbu, kad galbūt tai perspektyvu, pelninga ar garantuoja tau ramią ateitį. Jei retai šypsaisi, jei tik pabudus tavo nuotaika bloga, jei būdamas toje vietoje nuolat mąstai, kaip norėtum būti kitur - išeik. 

Ieškok vietos, kurioje net pavargęs po sunkios dienos, purvinas ir išsekęs, galėtum pasakyti: "Dieve, kaip man gera..."

Dažnai gyvenime nuo svarbių sprendimų priėmimo mus sustabdo racionalumas. Tai tas plonas balselis galvoje, kuris nuolat kartoja, kad norėdamas būti laimingu privalai turėti gerai apmokamą darbą, nuosavą butą gerame rajone, nuliovą mašiną ir antrą pusę, laukiančią namie su vakariene. 

Viskas gerai, kai kuriems žmonėms užtenka tiek iki laimės.

Bet jei širdis sako, kad neužtenka, tai nebijok ieškoti.

Sukaupk visus drąsos likučius ir bandyk.

Gali būti, kad iš karto nepavyks.

Bet ei, juk jei nebandysi - nepavyks niekada.

Apie liūdesį, laisvas sielas ir įkvėpimą

Nuo tada, kai atsikrausčiau į Vilnių, niekada nesijaučiau savimi. 

Iš pradžių tyrinėjau, jaukinausi miestą ir žmones, bandžiau viską įsidėmėti, išmokti, atsiminti. Vėliau, kai pripratau, pradėjau kovoti už tai, kas man atrodo teisinga. Tai buvo plėšymosi, lipimo per save, emocijų bangų, bandymo suprasti ir pakeisti metai. Galvojau, kad turiu išsikovoti savo vietą po saule, kažkam kažką įrodyti, buvau pasiryžusi paaukoti visas jėgas, laiką ir mintis kitų labui. Niekada nepatylėdavau prieš neteisybę, nekokybę ir nekompetenciją. Drąsiai sakydavau tai, ką galvoju, žmonėms į akis. Tai kainavo daug nervų, bemiegių naktų ir sveikatos.

Vėliau atėjo psichologinio susidaužymo metas, kai nebeliko jokio įkvėpimo ar džiaugsmo. Neradau ramybės nei tyloje, nei vienatvėje, nei sapnuose (kas šiaip jau iki tol visada nuramindavo). Tik dabar, kai žiūriu atgal, pastebiu, kaip nuotraukose pasikeitė mano veido išraiška - šypsena susiaurėjo iki keistos grimasos, akyse nebeliko ugnelės. Net eisena pasikeitė, nebeliko pasitikėjimo savimi. Tie, kas turėjo tikslą sutrypti mano vidinį "aš",  pamažu sėkmingai artėjo link to. O aš tiesiog neturėjau į ką atsiremti, iš ko pasisemti stiprybės, kieno pavyzdžiu save motyvuoti, niekas nesuprato mano problemos. Liūdesys prilipo kaip šašas ir nusiplėšti jį per daug skaudėjo. Tai teko susigyventi. Bet žinot tą jausmą, kai šašas atsilupusiais kraštais už visko kliūna, ir tada skauda nuo kiekvieno užkabinimo? Va kažkas panašaus buvo su liūdesiu - kiekvienas nusivylimas, kiekviena nesėkmė ar konfliktas nudiegdavo kiaurai, ar, kaip kažkas yra pasakęs, "sudrebindavo mano mažą pasaulėlį". Žodžiu, tapau kažkokiu dvasiniu skuduru, prieš savo valią. Pykausi pati su savimi, įtikinėjau, kad aš stipresnė nei visi šitie iššūkiai, kad truputį dar reikia pakentėti ir greitai bus geriau. Tokia keista būsena. "Per silpna, kad likčiau, per tvirta išeit..."

Ir tada, vieną gražią dieną, įvyko lūžis.

Vieną gražią dieną aš staiga labai aiškiai suvokiau, kad kažkada mirsiu. Gal po 50 metų, gal po 10, gal poryt. Aš netikiu, kad gyvenimas man buvo duotas tam, kad būdama dvidešimt ketverių sustočiau. Kad nustočiau mokytis, tobulėti, keliauti, pažinti, kurti, keisti, atrasti, pamatyti, ragauti, juoktis, mylėti, rizikuoti, aukotis, mąstyti, jausti, siekti. Kad nustočiau kvėpuoti pilna krūtine.

Man užteko savo kelyje sutikti kelias laisvas sielas, kad suprasčiau, jog gyvenime privalau sekti paskui savo intuiciją. Kad aš nenoriu išgyventi visiškai tokią pačią dieną kasdien, diena iš dienos, iki pat gyvenimo galo. Rutina yra didžiausias laimės priešas.

Mes taip norim saugumo jausmo, pastovumo, kažkokio mistinio gyvenimo plano išsipildymo, jog patys save kasdien apgaudinėjame, kad turime ką prarasti. Bijodami prarasti mes užsimerkiam prieš dalykus, kurie mums atrodo neteisingi. Bijodami prarasti mes kenčiame, net jei blogai jaučiamės. Mes sureikšminame mažus, tiesiog apgailėtinai nereikšmingus dalykus tam, kad nebeliktų laiko mąstyti apie save pačius. Mes nurijam savo principus, sukandę dantis lipam per save, duodam į snukį savo vaikystės svajonei ir visa tai tam, kad ryte pabudę rastume savo gyvenimą lygiai tokį, kokį palikome prieš užmigdami. Mes patys save įtikiname, kad tai yra mūsų gyvenimo tikslas, kad tas mūsų kuriamas pastovumas - tai kažin koks pranašumas, ir bandome tuo įtikinti kitus.

Iš tikro gyvenimo tikslas yra žymiai paprastesnis - gyventi. Gyvenimas prasideda ten, kur tu išeini iš savo komforto zonos. Kur tu bijai, bet drebančia širdimi ir linkstančiom kojom eini kiaurai savo baimę. Kur tau nereikia penkių žadintuvų, kad ryte išliptum iš lovos. Nes tu NORI kuo greičiau išlipti.

Šiandien supratau, kas mane labiausiai motyvuoja gyventi (iš tikro gyventi, o ne lėtai merdėti rutinos agonijoj), iš ko galiu semtis stiprybės gyvenime.

Iš savęs vaikystėje.

Iš tos mažos Karolinos, kuri sulig "kas bus - tas bus, bet Karolina nepražus!" šokinėdavo nuo garažų stogelių, lipdavo į medžius skinti kriaušių, nors rankas sugeldavo širšės, kuri kojas nusibrozdindavo į spygliuotas tvoras ir duodavo į skudurus kiemo bernams, kurie skriausdavo jos katiną Micių. 

Iš tos mergaitės, kuri nieko nebijojo. Kuri tempdavo namo sraiges ir augindavo jas dėžutėje, kuri valgydavo sumuštinius aukštyn kojom, pasislėpusi po rašomuoju stalu skaitydavo visas iš eilės knygas, žaisdavo su broliais "bušido", pliekdavo kortomis su močiute, rinkdavo kolorado vabalus nuo bulvių stiebų, nors ir paniškai jų bijodavo, šokinėdavo jūroje per bangas iki kol pamėlynuodavo iš šalčio, grybaudama tyliai kalbėdavosi su kiekvienu rastu baravyku, o žiemą grįždavo nuo kalniukų permirkusi iki pat apatinių, vis dar sniego pilnomis kišenėmis, bet su plačia šypsena veide.

Va, kas yra mano didžiausias įkvėpimas.

Ta maža mergaitė, kuri galvojo, kad užaugus jos gyvenimas bus dar įdomesnis, nei tada.

Ir aš nenoriu jos nuvilti.