Ir tai oficialiai paskutinė diena, kai vilkiu uniformą.
Tačiau tai nereiškia, kad nustosiu dirbti ar siekti savo užsibrėžtų tikslų, "(...) negailėti jėgų gindama žmogaus laisves ir teises, visuomenės ir valstybės interesus".
Tai tiesiog reiškia, kad, praėjus kiek daugiau nei 1 metams ir 8 mėnesiams, link savo tikslo nuo šiol eisiu apsiavusi ne kariškais, o kasdieniais batais.
Todėl įveikiant kliūtis teks mažiau pasikliauti išorinėmis pagalbinėmis priemonėmis ir labiau susitelkti į vidinius pajėgumus.
Nes silpnumas - lygiai taip kaip drąsa - ateina iš mūsų pačių minčių gilumos.
Drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek daro.
Stiprus yra ne tas, kuris turi raumenų ar jėgos, o tas, kuris kasdien įveikia savo asmeninius iššūkius, apie kuriuos tik jis pats ir žino. Bet kurie, nesipriešinant, greitai žmogų sunaikintų.
Šiais metais supratau, kad gyvenime gali pasiekti visko. Pastangos, nuoširdumas ir įdirbis laikui bėgant atsiperka svariais rezultatais. Svarbiausia - savo energiją nukreipti teisinga linkme, tikėti tuo, ką darai, ir pasaulis (bent truputį, bent akimirkai) taps geresniu.
... Nors nuo rytojaus manęs jau nemaskuos kamufliažinė uniforma, kalbantis nereikės kiekvieno sakinio gale pridėti pagarbaus "Tamsta", nebejausiu ginklo svorio ir užplūstančio nekantrumo, ruošiantis įskaitiniams šūviams šaudykloje, o naktimis nebežadins netikėti aliarmai su raginimu tučtuojau prisistatyti į dislokacijos vietą,
tai nėra taip svarbu, kol kraujyje įaugęs "Tėvynės labui!"
----------
"Tik tie, kurie tiki ir siekia,
pasikviečia laimę ir prie jos prisiliečia,
Tik tie, kurie ne tik ima, bet ir duoda,
apdovanojami duona...
Ir jie taip pat dalinasi.
Ir tik tie, kurie klauso kito,
būna išgirsti patys..."
(Pentagrama&Martyns)
(Pentagrama&Martyns)
