Už ką kovoji tu?

Mano istorija prasidėjo dar 1990-aisiais, kai Tarybų Sąjungos valdžia paskelbė ekonominę blokadą Lietuvai. Žmonės jau seniai buvo "persisotinę" socializmo idėjų, propagandos ir amžino engimo, todėl natūralu, kad norėjosi pokyčių, norėjosi laisvės, ir dauguma buvo pasiryžę atiduoti savo gyvybes už nepriklausomybę. Tuo metu mano tėvai augino du mažus vaikus - mano brolius. Tėtis, kaip veiklus žmogus, negalėdavo sėdėti namuose ir stebėti laisvės kovos iš šalies, todėl dalyvaudavo įvairiuose veiksmuose, nukreiptuose prieš Tarybų valdžią. Tuo tarpu, mano mamai neliko nieko kito, kaip tik su baime laukti tėčio - grįš ar negrįš šiandien..? Ji taip pat norėjo kuo nors prisidėti prie pasipriešinimo rėžimui, tačiau juk negalėjo palikti mažų vaikų namuose, spjauti į viską ir išlėkti. Taip kasdien gyvenant baimėje ir nežinomybėje, mano mama priėjo išvadą, kad viskas, ką ji gali padaryti - tai pagimdyti dar vieną vaiką ir jį užauginti tikru patriotu. "Nes juk kuo daugiau mūsų, lietuvių, bus, tuo sunkiau sovietams bus mus nugalėti..."

Taip gimiau aš.

Augdama daug kartų buvau susidūrusi su patriotiškumo sąvoka ir metams bėgant mano mintyse susiformavo savitas suvokimas apie meilę Tėvynei. Kai tik pradėjau lankyti mokyklą, tokiomis dienomis kaip Sausio 13, Vasario 16 ar Kovo 11, mums nuolat kartodavo: "Privalote būti patriotiški, privalote gerbti Lietuvą". Tiesa sakant, tokio amžiaus mes dar nesupratome, kas yra tas patriotizmas, todėl toks prievartinis "meilės Tėvynei" mokymo būdas buvo bevertis - nepriversi žmogaus pamilti, jei jis nieko nejaučia. Tikrasis patriotizmas turi gimti žmogaus širdyje, žmogus pats turi suprasti, už ką jis myli savo Tėvynę. To neišmokysi, tai reikia pajusti. Nejaugi, vaikščiodami gimtojo miesto gatvėmis, niekada nepagalvojote: "Dieve, kaip čia gražu!"? Nejaugi niekuomet nepastebėjote, kad Tėvynėje žolė žalesnė, o vėjas gaivesnis?

Pamenu, kaip būdama maždaug aštuonerių metų, su šeima dalyvavau Sausio 13-osios minėjimo renginyje. Šis įvykis ilgam įstrigo mano atmintyje. Ir visai ne todėl, kad man būtų padaręs įspūdį minėjimo laužas ar nepažįstamų pagyvenusių dėdžių kalbos nuo scenos. Renginys jau ėjo į pabaigą, aš stovėjau kiek nuošaliau nuo savo šeimos, kai netikėtai mane užkalbino vyriškis. Jis prisistatė žurnalistu ir pasiteiravo, ar galėtų užduoti vieną vienintelį klausimą. Ir tą klausimą, užduotą prieš trylika metų, aš prisimenu kaip vakar: "Kodėl tu šiandien atėjai į šį minėjimą?" Klausimas mane suglumino. Aš lyg ir žinojau, kad atėjau pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę, pasidžiaugti tuo, kad esame laisvi... Tačiau mano pačios žinios mane nuvylė. Mokykloje mums nepasakojo, kas tiksliai nutiko tą naktį, kodėl žmonės ėjo prie televizijos bokšto, kodėl jie plikomis rankomis stojo prieš tankus, kam buvo reikalinga laisvė ir kodėl mes turime ją vertinti. Viskas, ką sužinojau pradinėse klasėse, tai buvo faktas, kad Sausio 13-osios naktį keli žmonės žuvo už Lietuvos laisvę. Mačiau kelias šiurpias nuotraukas. Žinau žuvusiųjų pavardes. Taigi, niekas iš šių dalykų nepadėjo man išsamiai atsakyti į žurnalisto klausimą ir tai mane nuliūdino. Po to vakaro prisiekiau sau, kad išsiaiškinsiu ne tik minėjimo renginio prasmę, bet ir kiekvieną smulkmeną apie Lietuvos laisvę. Kaip tariau, taip ir padariau. Ir tai buvo mano pirmasis žingsnis link patriotizmo sąvokos įsisavinimo.

Kai žiūriu į savo tėvų, senelių jaunystės nuotraukas, širdyje man visuomet kažkas sukyla. Mano mama daug keliavo, bet svetur ilgam nepasiliko. Mano seneliai buvo tremtiniai, o tėtis ir gimė tremtyje. Didžiuojuosi savo tėvais. Didžiuojuosi tuo, kad jie nepalūžo, kad nenuėjo lengviausiu keliu, ištvėrė visus gyvenimo išbandymus ir galų gale grįžo atgal į gimtinę. Savo namuose niekuomet nesu girdėjusi, kad "Lietuvoje blogai" ar kad "reikėtų išvažiuoti gyventi kur nors į užsienį". Mano tėvai visuomet mokė, kad sulūžusius daiktus reikia taisyti, o ne juos išmesti. Taip yra ir su gimtąja šalimi. Problemas reikia bandyti išspręsti, o ne bėgti nuo jų. Pabėgti - visuomet yra lengviausias kelias. Žinoma, emigracijai yra labai daug skirtingų priežasčių - vieni išvažiuoja visam gyvenimui, kiti - tik laikinai, mokytis ar dirbti.

Pagal išvykimo priežastis visuomenė skirsto emigrantus į "geruosius" - kurie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik išvažiuoti, ir "bloguosius" - kurie, nors galėjo pasilikti, bet vis tiek išdūmė kur akys mato! Tačiau aš vertinu juos kiek kitaip. Vieni, net ir išvažiavę, sugeba nepamiršti savo Tėvynės, kuria įvairias lietuvių bendruomenes, švenčia lietuviškas šventes, leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, moko juos lietuvių kalbos ir visaip skatina nepamiršti savo protėvių krašto. Tuo tarpu kiti, dėl neaiškių priežasčių, nuolat "lieja tulžį" ant Lietuvos, skųsdamiesi viskuo, pradedant duobėtomis miestų gatvėmis ir baigiant prezidentės šukuosena. Mane visuomet domino žmonių elgsena ir psichologija, todėl su laiku tapau "stebėtoja" - žmogumi, kuris stebi kitų elgseną ar minčių eigą tam tikromis sąlygomis ir ją analizuoja. Toks neįprastas "hobis" man padėjo suprasti, kad anti-patriotai (jokiu būdu jų negalima vadinti kosmopolitais, nes tai visiškai skirtingos sąvokos!)  yra silpniausia ir labiausia verta užuojautos visuomenės dalis. Galbūt kažkas gali pasakyti, kad man trūksta tolerancijos kitaip mąstantiems, tačiau, aš manau, kad žmogus negali visą gyvenimą neigti savęs, savo kilmės ar protėvių. Dažniausiai tokie anti-patriotai nežino kitos medalio pusės - jie negyveno arba neprisimena okupacijos metų ir yra susipažinę tik su dabartiniu pasauliu, todėl skuba teisti. Tokią situaciją puikiai iliustruoja viena garsiausių lietuviškos muzikos grupių "Foje" savo dainoje "Liūdesys": "Argi gali įvertinti šviesą tasai, / Kas nematė tikrosios tamsos?"

Kitas įvykis, apvertęs mano gyvenimą ir privertęs pažvelgti į pasaulį visai kitu kampu, buvo mano brolio išėjimas. Su vyresniuoju broliu visuomet sutarėm neblogai, tačiau matydavau konfliktus tarp jo ir tėvų. Konfliktų temos buvo pačios įvairiausios - nuo mokymosi rezultatų ir karjeros siekių iki blogų draugų ar jų įtakos. Dauguma pareigingų tėvų mėgsta kontroliuoti savo vaikų gyvenimus ir nepastebi, kaip šie užauga ir tampa nepriklausomomis asmenybėmis. Vieną dieną, nebepakęsdamas amžinų moralizavimų ir išvedžiojimų, mano brolis susikrovė daiktus ir išėjo į armiją. Man, dešimtmetei, tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Kelias savaites ėjau iš proto, galvodama, kur mano brolis yra ir ką veikia, ar dar išvis gyvas... Mat tėvai "nepasivargino" mums, vaikams, pranešti, kad jis išėjo į armiją. Kažkurį vakarą tėtis pasisodino mane šalia ir papasakojo viską iki smulkmenų: kad brolis pats nusprendė ginti Tėvynę, kad tėtis irgi tarnavo kariuomenėje, ir net jo paties tėtis, mano senelis... Papasakojo tėtis ir apie partizanų kovas, ir apie gyvenimą Sibire, ir grįžimą iš tremties... Klausydama jo pasakojimų ir vartydama senas savo tėvų, senelių nuotraukas, aš susikūriau savitą "tikro patrioto" paveikslą. Supratau seną gyvenimo tiesą: "Ne žodžiais, o darbais Tėvynę reikia mylėti."

Šie du, iš pažiūros visai neypatingi, mano gyvenimo įvykiai padėjo pamatą mano dabartinei, jau pakankamai susiformavusiai pasaulėžiūrai, bei aplinkos ar individų vertinimui. Pirmasis privertė įsigilinti ne tik į tokią mūsų tautos praeitį, kokią pateikia mokyklos vadovėliai ar istorijos mokytojai, bet ir į paprastų žmonių istorijas, kurios leido visiškai kitu kampu pažvelgti į istorinius įvykius, bei vertinti juos daug objektyviau. Augdama išsiugdžiau įprotį nevertinti bet kokio įvykio skubotai, neapgalvotai, o pirmiausia išnagrinėti situaciją iš skirtingų perspektyvų, ir tik tada daryti išvadas. Manau, kad šis bruožas man bus itin naudingas ateityje, jei siesiu savo gyvenimą su žurnalistikos sfera. Antrasis įvykis - brolio išėjimas į armiją - man padėjo ne tik geriau įsigilinti į "patrioto" sąvoką, bet ir iš naujo įvertinti Tėvynę ir jos sudėtines dalis - laisvę, šeimą, gimtą žemę, tradicijas, bei žmonių pasiaukojimą. Brolio dėka supratau, kad kareiviai - puikus patriotizmo pavyzdys. Atlikdami karinę prievolę, jie mokosi patriotiškumo pagrindų, o tai yra labai svarbu jauniems žmonėms, kurių pasaulėžiūra dar tik formuojasi. Kai mūsų tėvai buvo jauni, patriotiškumo skiepijimas prasidėdavo jau darželyje, o mokykloje būdavo įsibėgėjęs, tarsi koks kreiserinis kateris, visu greičiu skrodžiantis mokinukų pasąmonę apie meilę, ištikimybę, atsidavimą, pasiaukojimą, patriotiškumą ir t.t. Pasikeitė laikai ir šito mes jau nebeturime, todėl kariuomenė liko viena iš nedaugelio vietų, kur jaunas žmogus gali suvokti, kad be savo Tėvynės jis yra niekas - ištirps tarp daugybės planetos gyventojų, kaip cukrus vandeny, ir niekas net neprisimins, kad kažkada šio žmogaus protėviai valdė didingą kunigaikštystę tarp dviejų jūrų...

Vienas protingas žmogus pasakė: "Niekada nevėlu suprasti, kas svarbu tavo gyvenime. Ir kovoti už tai."

Aš kovoju už Lietuvą.